Kasmet kepenų vėžio diagnozę pasaulyje išgirsta vis daugiau žmonių. Tačiau tai mokslininkų nestebina – kepenų vėžys yra siejamas su diabetu ir nutukimu, kurių statistika taip pat auga. Kepenų vėžys yra itin sunkiai gydomas, todėl kasmet miršta beveik tiek pat žmonių, kiek ir išgirsta šią siaubingą diagnozę. Tiesa, tai nėra tie patys žmonės – didelė dalis sergančiųjų išgyvena trejus metus.
Kadangi kepenų vėžys yra siejamas su kepenų suriebėjimu, kelias išvengti šios ligos yra aiškus – sveiko kūno svorio palaikymas. Tai patvirtina ir kai kurie tyrimai, rodantys, kad fiziškai aktyvūs žmonės žymiai rečiau serga kepenų vėžiu. Tačiau mankšta gali padėti ir kitaip.
Mokslininkai šiam tyrimui pasitelkė peles, kurios buvo genetiškai užprogramuotos daug ėsti. Jos natūraliai ėmė storėti. Joms mokslininkai suleido kepenų vėžį sukeliančios medžiagos. Pusei šių pelių buvo leidžiama mankštintis besisukančiame rate, o pusė negavo jokios sporto įrangos. Visos pelės, įskaitant ir tas, kurios mankštinosi, kelis mėnesius sparčiai storėjo. Žinoma, tų pelių, kurios turėjo galimybę pasimankštinti, svoris augo lėčiau.
Po šešių mėnesių visos pelės buvo stipriai nutukusios ir sirgo antrojo tipo diabetu. Jų kepenys buvo suriebėjusios. Tos pelės, kurios neturėjo galimybės mankštintis, išsivystė kepenų vėžį. Tos, kurios galėjo bėgti ratelyje, šios ligos išvengė. Tai rodo, kad mankšta yra geresnė apsauga nuo kepenų vėžio nei sveiko kūno svorio išlaikymas.
Mokslininkai pastebėjo, kad mankšta padeda aktyvuoti auglius stabdančius genus. Pakitusios pelių kepenų ląstelės tiesiog nebeaugo taip greitai kaip anksčiau ir netapo vėžinėmis. Geresnis šio mechanizmo supratimas padėtų sukurti vaistus, kurie iš esmės užkirstų kelią kepenų vėžiui.
Tačiau kol kas žinia aiški – reikia sportuoti. Nepriklausomai nuo jūsų kūno svorio, sportas sumažina kepenų vėžio riziką. Ir tai – tik vienas iš daugybės sporto privalumų, todėl visi turėtų pasistengti judėti daugiau.
