„Mano šaknys nėra lietuviškos, jos vokiškos. Mama gimė Kazachstane, kai jai buvo 18 metų, išvyko į Vokietiją. Biblijos koledže susipažino su mano tėvu, jie susituokė, Ašafenburge gimėme mes, trys seserys.
Vėliau atsikraustėme į Lietuvą, į Kauną atvykome dėl tėčio darbo reikalų. Alytuje mes gyvename nuo 2006-ųjų, mano tėvai pastoriai“, – atsako į vieną bene dažniausių jai užduodamų klausimų Shade Rebekka.
Namuose kalba ir lietuviškai, ir vokiškai
Paklausta, kuriuo vardu ji dažniau vadinama, šypsodamasi paaiškina, kad tėvai į ją kreipiasi Shade, o dėstytojai ir draugai – Rebekka, nes šį vardą lengviau ištarti. Pirmą vardą merginai sugalvojo mama, o antrą – tėtis. Po du vardus turi ir sesės.
Daugelis mano, kad Kozak šeima, kadangi yra vokiečiai, namuose kalba tik vokiškai, bet tai netiesa, rašoma Alytaus miesto savivaldybės pranešime.
„Mūsų paslaptis tokia, kad mes galime pradėti sakinį vokiškai ir baigti jį lietuviškai, kartais įterpdami angliškų ar rusiškų žodžių.
Dažnai, bandant mintį išreikšti kuo greičiau, viename sakinyje nuskamba trys kalbos, kas nėra labai gerai, nes mus ne visada supranta giminės iš Vokietijos ar mūsų draugai lietuviai, o mes į tai net neatkreipiame dėmesio“, – nusijuokia Rebekka.
Ji sako nuo pat vaikystės šeimoje kalbanti ir lietuviškai, ir vokiškai.
„Tėvai mus, tris dukras, nuo pat vaikystės mokė dviejų kalbų. O ypatingą meilę vokiečių kalbai aš pajutau tada, kai supratau, kad ji yra vienintelis būdas palaikyti normalų ryšį su savo šeima, močiute, seneliu ir visais artimaisiais Vokietijoje.
Iš visos giminės mes vieninteliai gyvename užsienyje, Lietuvoje, ir mūsų giminaičiai nesupranta lietuviškai“, – pasakoja S. R. Kozak.
Mergina Vokietijoje leidžia vasaras ir vertina tai kaip nuostabiausias akimirkas. Šis laikas ją džiugina, šioje šalyje ji jaučiasi kaip namuose. priimta ir šeimos, ir draugų.
Į sėkmę vedė savarankiškas darbas ir tėvų palaikymas
Todėl ir laikyti vokiečių kalbos egzaminą alytiškei buvo savaime suprantamas dalykas.
„Pamačiusi, kad gavau šimtuką, aš labai apsidžiaugiau, net verkiau iš džiaugsmo, nesitikėjau, kad pasieksiu tokių rezultatų.
Lietuvoje šiemet esu vienintelė abiturientė, gavusi vokiečių kalbos egzamino šimtuką. Mano abi sesės iš vokiečių kalbos egzamino taip yra gavusios šimtukus, taigi pratęsiau savo šeimos tradiciją“, – sako S. R. Kozak.
Vokiečių kalbos ją mokė Druskininkuose gyvenanti ir ten dirbanti vyresnioji vokiečių kalbos mokytoja Jūratė Stulpinienė. Tokias sąlygas abiturientei sudarė Jotvingių gimnazija.
„Pamokos visada vyko nuotoliu, du kartus per savaitę. Dėl mūsų abiejų užimtumo niekada nepavyko susitikti gyvai. Taip pat būdavo daug savarankiško darbo, dabar galiu visiems patarti – jeigu tau duoda papildomų užduočių, priimk jas.
Mokytoja daug dėmesio skirdavo jų apžvalgai, aš visuomet galėdavau skambinti, rašyti, jei ko nesuprasdavau“, – pasakoja Rebekka, kuriai prieš pat egzaminą ruoštis padėjo ir tėtis.
O kas visgi, merginos nuomone, jai labiausiai padėjo sėkmingai išlaikyti egzaminus, pasiekti šimtuką?
„Atsakymas tik vienas – mano tėvų ir artimųjų palaikymas, man to labai reikėjo. Egzaminų metu aš patyriau didelį nerimą ir stresą, neleidusį man ramiai miegoti, netgi galvojau, kad gal išvis jų neišlaikysiu.
Turėjau labai daug problemų su saviverte. Ir man labai padėjo tėvų pasakymas: „Mes tave mylėsime, nesvarbu, kas benutiktų.“ Tėvų padrąsinimas padėjo susikaupti ir suvokti, kad aš pati labai noriu to šimtuko, noriu sau įrodyti, kad tai yra man įmanoma“, – sako alytiškė.
Jotvingių gimnazijoje Rebekka mokėsi 4 metus, mokykla jai tapo antraisiais namais, čia ji visuomet jautė palaikymą. Ir šiandien didžiausią padėką ji nori išsakyti gimnazijos vadovams – direktoriui Donatui Vasiliauskui, pavaduotojai Renatai Romanovienei.
Didelės padėkos nusipelnė ir biologijos mokytoja Lina Rutkauskaitė.Merginos nuomone, ji yra pavyzdys, kai mokytojas gali būti ir geras draugas, kartais net nušluostantis ašaras.
Pataria neklausyti demotyvuojančių kalbų
Nuo rugsėjo S. R. Kozak studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultete socialinį darbą ir psichosocialinį konsultavimą. Baigusi studijas, ji norėtų dirbti socialinį darbą su jaunimu, arba su bausmę atliekančiais žmonėmis.
„Kiekvienas žmogus yra nusipelnęs pagalbos. Aš noriu būti žmogui, kuris išgyveno baisiai sunkų laikotarpį, ta pagalba, ta saugi vieta ir ištiesta ranka, kad jis galėtų išlipti iš duobės“, – sako Rebekka.
Ar ji norėtų dirbti Vokietijoje? „Prieš metus man atrodė, kad taip, kad, baigusi dvylika klasių, noriu kuo greičiau bėgti, tačiau šiuo metu esu labai patenkinta, jog gyvenu Lietuvoje, man labai patinka Lietuva ir mano ryšys su draugais.
Gal ir dirbsiu Vokietijoje, bet viskas paaiškės su laiku“, – apie ateitį svarsto pirmakursė studentė, gerai mokanti ir anglų kalbą bei šia kalba dažniausiai žiūrinti filmus ir serialus.
Kokių pomėgių dar turi Rebekka? „Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, galima sakyti, kad mano pomėgis yra bendravimas, nesvarbu, ar tai seni draugai, ar naujos pažintys, aš esu labai atvira ir labai greitai susibendrauju su kitais. Ir žmonėms patinka bendrauti su manimi, aš visuomet rasiu temą, kuria galėsiu pasikalbėti.
Taip pat mėgstu būti su draugais, su šeima, keliauti. Žinoma, kartais gera pabūti ir vienai, užsidarius klausytis muzikos ir pabūti tik su savo mintimis“, – pasakoja alytiškė.
Mokiniams, kuriems atrodo, kad egzaminai dar toli, Rebekka pataria: „Mokykitės ir stenkitės, nes tas laikas prabėgs labai greitai. Ilsėkitės, bet tikrai raskite laiko ir mokslams.
Pasitikėkite savimi. Priimkite kitų pagalbą. Išsikelkite tikslą ir jo mažais žingsneliais siekite. Ir, svarbiausia, niekada neklausykite demotyvuojančių pasakymų.“
Šaltinis: Alytaus miesto savivaldybė, Komunikacijos skyriaus informacija
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
