Augalų kolekcija
Sklypą Puidokai įsigijo prie pat miško, pačiame tolimiausiame sodų bendrijos kampelyje. Nors jis skendėjo šabakštynuose, poraįžvelgėjo potencialą, todėl nusprendė įdėti daugiau pastangų ir paversti šią vietą malonia akiai gamtos oaze. Iš pradžių šeimininkai kruopščiai suplanavo erdves, vėliau ėmėsi valyti sklypą, tiesti takelius. Medinis gyvenamasis namas prašėsi remonto, mat buvo statytas iš sovietinių statybinių medžiagų, todėl Evelina ir Jonas jį rekonstravo. Kasmet gausino ir augalų kolekciją, jų sukaupė per 700 ir nesiruošia sustoti.
Evelina juokavo, kad Jonas niekuo nepasitikėjo, todėl visus augalus sodino pats. Jonasatšovė,kadšeimynykščiai labai jau darbus rinkosi ir nenorėjo į žemę rankų kišti. „Vis dėlto be žento, dukros ir Evelinos būčiau prapuolęs, – surimtėjęs sakė Jonas. – Darbų pakako visiems, tiesiog aš labiau domėjausi augalais, o visi kiti tvarkė techninius ir kitus reikalus – tiesė takelius, įrengė laistymo sistemą, dirbo juodus darbus – kasė žemę, lygino, mulčiavo.“
Žento Remigijaus rankomis įrengta moderni laistymo sistema padeda Puidokams prižiūrėti didžiulį plotą, tačiau šią vasarą jos beveik neteko naudoti. „Drėgmės šią vasarą buvo tiek, kad net nereikėjo laistyti“, – teigė Jonas.
Gamtos kūryba
Sukiojantis Puidokų sode į akis krinta išpuoselėta gyvatvorė ir spygliuočių gausa. Kadagiai, eglaitės ir kalnų pušelės susodinti taip, kad atrodytų lyg atsitiktinai išsibarstę.„Nors arti miškas, nusprendėme, kad spygliuočių nebus pernelyg daug. Žemė čia įvairi, kai kuriose sklypo vietose smėlinga, o tokią mėgsta daugelis daugiamečių augalų“,– pasakojo šeimininkė.
Rengdami savo aplinkos planą, Elena ir Jonas nutarė palikti kuo daugiau natūralios gamtos elementų, todėl dekoratyviniai augalai sklype gražiai derinami prie miško medžių. Tarp sklypo nuokalnėje augančių senų beržų, alksnių ir kitų drėgmę mėgstančių medžių šeimininkai pasodino rododendrų, tarp kurių šmėžuoja sodybos gražuoliai viržiai. Kiek aukščiau žaliuoja pušaitės, eglės, tujos, žvilgsnį traukiamagnolijos. Nemažas plotas skirtas retiems dekoratyviesiems krūmams ir medžiams. Čia auga serbinė eglė Pendula, juodoji pušis Nana, kalninė guoba ir daug kitų retai mūsų kraštuose sutinkamų augalų.
Viržių grožis
Pasak Evelinos,net ir rudenį sodas gali stebinti grožiu. „Norint turėti gražų kiemą vėlų rudenį, patarčiau pasisodinti dekoratyvinių žolių, kurios pradeda žydėti rugpjūtį ar rugsėjį, – pasakojo pašnekovė. – Visuomet gražiai atrodo ir ilgai išsilaiko miskantai, korėjiniai lendrūnai, soruolės.“
Ji pati tikino labiausiai mėgstantišilinius viržius, kurie gėlynus puošia ne vien rudenį. Pasak Evelinos, šie augalai net žiemą gali atrodyti dekoratyviai, nes ir sudžiūvę jų žiedai nekeičia spalvos iki pat pavasario. Smagiausia, kad viržių būna įvairiausių spalvų ir formų: baltų, šviesiai ar ryškiai rožinių, raudonų, purpurinių ar violetinių, tuščiavidurių arba pilnavidurių, primenančių mažytes rožytes. „Šiems augalams nereikia derlingos žemės, svarbiausia, kad netrūktų šviesos, todėl juos patartina sodinti saulėtoje vietoje.Viržių šaknys paviršinės, todėl net rudenį juos reikia palaistyti. Tiesa, per didelės drėgmės šie augalai nemėgsta, taigi svarbu jų neperlieti, mat tada ima pulti grybinės ligos“, – sakė Evelina. Pašnekovė pasakojo, kadviržiai vienoje vietoje gali augti dešimtmečius. Juos sodinant patartina į 30 cm gylio duobę pripilti rūgščių durpių. Pasodinus augalus, vertėtų žemę apmulčiuoti pušų žieve arba spygliais iš pušyno. „Prieš sodindama viržius į durpes įmaišaulėtai tirpstančių trąšų, nes šiems augalams jų reikia, kad gausiai žydėtų; taip pat vasaros pabaigoje dar kartą patręšiu kompleksinėmis trąšomis, skirtomis viržiams ir rododendrams“, – sakė ji.
Genėti viržiusreikia ankstyvą pavasarį prieš prasidedant augalų vegetacijai. Tinkamai nugenėti jie greitai atauga ir suformuoja daug žiedinių pumpurų.„Prieš prasidedant didesniems šalčiams rekomenduojama viržius pridengti eglišakėmis, tačiau aš to nedarau“, – sakė moteris ir pridūrė, kad nereikia skubėti augalų dangstyti žiemai, nes per anksti tai padarius galima jiems pridaryti žalos: atšilus orams augalai šus, o po šiaudais ar durpėse įsikurs pelės. Todėl reikia palaukti, kol nusistovės šalti orai.
Padeda karpymas
Pasak Vilniaus universiteto Botanikos sodo specialistės Kristinos Balnytės, rudenį akį džiugina ne tik viržiai, bet ir astrai, ežiuolės, chrizantemos, rykštenės, rudbekijos, saulainės, saulakiai, žilės. Šie augalai gali atlaikyti ir lengvesnes šalnas. Ji pasiūlė būdą, kuris padės ilgiau išlaikyti gėlių grožį: kai augalai vasaros pradžioje nužydi, juos reikia nedelsiant nukirpti. Jei atauga, procedūrą pakartoti. Tai padarius kai kurie augalai rudeniop dar kartą pradžiugins žiedais. Beje, norint, kad gėlės vėl sužydėtų, reikia nepamiršti jų patręšti.
Pasak botanikės, rudenį dailiai atrodo nukirpti nužydėję arunkai, ežiuolės, gludai, kraujažolės, nakvišos, notros, melsvės, paparčiai, pelėžirniai (ypač žemesni), pentiniai, pūstatauriai, visžalės rudgrūdėlės (ne žemaūgės), šalavijai, sinavadai, snapučiai, aukštesnių veislių tradeskantės, viksvos. Nukarpius kerus antrą kartą gali pražysti kai kurios astilbės, astrancijos, burbuliai, palemonai, rasakilos, kai kurie šalavijai, verbenos, veronikūnai, kartais net ir viendienės.
K.Balnytės teigimu, yra vienmečių gėlių, kurioms ankstyvas ruduo nė motais ir kurių dekoratyvumui atvėsę orai nekenkia. Botanikė patarė neskubėti jų sėti anksti pavasarį, verčiau palaukti šio metų laiko pabaigos– tada augalai žydės vėliau. Gėlynas ir rudenį bus spalvingas, jei bus auginama vienmečių augalų –artišokų, bakopų, kleomių, levažandžių, verbenų –ar dvimečiųnašlaičių, razetų. Pasak botanikės, šiurkštieji astrai žydės vėliau, jei liepos mėnesį kuo labiau patrumpinsite kerą. Ankstyvesnius astrus galima nukirpti peržydėjusius. Kad rudenį šios gėlės būtų dekoratyvios, visus nudžiūvusius, ligų pažeistus lapus reikia nuolat pašalinti.
Vasarai pasibaigus dekoratyvumo nepraranda varpinės žolės. Vien dėl to verta auginti miskantų, viksvų, soruolių, melvenių, lendrūnų, ašuočių. Kai kurie varpiniai augalai nemėgsta per didelės drėgmės, tad lietingas ruduo gali prigesinti jų žavesį, o stiprūs vėjai išguldyti. Kad taip neatsitiktų, aukštoms žolėms pravers specialūs laikikliai.
Lijana Cibulskienė
