Sigita jau beveik septynerius metus su 12-mečiu sūnumi Orestu gyvena Norvegijoje. Ji dirba valymo srityje bei turi savo firmą, o sūnus norvegiškoje mokykloje lanko septintą klasę. Moterį išvykti į užsienį paskatino svetur dirbęs tuometinis vyras.
„Jis buvo išvykęs kiek anksčiau, bet taip susiklostė, kad mūsų keliai išsiskyrė čia būnant Norvegijoje. Jis šiuo metu gyvena tam pačiam miestelyje, palaikom puikius santykius. Tačiau jau ilgus metus gyvenu viena su sūnumi.
Vėliau čia pasilikau dėl finansinių priežasčių, man reikėjo šį tarpą išbūti. Maniau, kad jis bus kiek trumpesnis, bet yra kaip yra“, – pasakoja pašnekovė.
Planuoja grįžti į Lietuvą pas šeimą
Moteris atskleidžia, kad nors jau spėjo sukurti savo ir sūnaus gyvenimą kitoje šalyje, Norvegija yra tik tarpinė stotelė. Jos teigimu, nėra nė dienos, kad ji negalvotų apie gimtinę ir čia likusius artimuosius.
„Namų ir šeimos ilgesys kasdien auga vis labiau. Kasdien brandinama mintis, kad greitu metu visam laikui grįšiu į Lietuvą“, – dalijasi moteris.
Pasak moters, daugelis aplinkinių jos planus grįžti į tėvynę vertina gana skeptiškai ir sako, kad šioje situacijoje moteris nepagalvoja apie sūnų, kuriam Lietuvoje mokytis bus daug sunkiau.
„Taip, mokslų sferoje Lietuvoje jam tikrai bus sudėtinga, nes čia, Norvegijoje, visai kitokia mokslo metodika. Tačiau vaikas irgi nori, jis jaučia, kad jo namai yra ten. Nors mums abiem čia labai gerai sekasi, bet namai yra namai“, – teigia Sigita.
Su sese buvo priešės
Moteris pripažįsta, kad laikas, kai šalia nėra artimų žmonių, jai išties yra sunkus. Ypatingai stiprų ryšį ji palaiko su sese Sandra. Pašnekovė juokauja, kad prieš dešimtmetį net nebūtų pagalvojusi, kad jų santykiai bus tokie kaip šiandien, nes paauglystėje seserys buvo tarsi priešės.
„Skrido viskas, stiklai dužo, durys lūžo, buvo labai baisu. Aš įsivaizduoju, kaip tėvai dabar džiaugiasi matydami mus taip gerai sutariančias. Prisimenu mamos žodžius, kai ji pasakė, kad geriau augintų penkis sūnus nei mus dvi.
Ten buvo tragedija. Mama verkdavo, pykdavo, bet mums per vieną ausį įėjo ir per kitą išėjo, kumščiai toliau eidavo į darbą. Mano auksinė frazė buvo, „kodėl tu mama negali pagimdyti Sandros atgal?“ Nežinau, kaip ta frazė skamba, bet norėjau, kad jos nebebūtų mano gyvenime“, – prisimindama juokiasi Sigita.
Moteris pasakoja, kad tokiems aršiems jų pykčiams nebuvo tikslios priežasties, bet priduria galvojanti, kad dėl nesutarimų galėjo būti kaltas pavydas.
„Mane ji paprasčiausiai erzino savo buvimu, kaip ir aš ją. Kadangi buvau mažesnė, man liepdavo dėvėti jos rūbus, o ji rengdavosi naujais. Aišku, su tais rūbeliais viskas buvo gerai, bet va, Sandrutė išaugo, tai dabar tu užsidėk. O kodėl? Kodėl aš negaliu turėti naujo sijono?
Mūsų mama buvo griežtoka, todėl buvo taisyklių, kurių negalėjome laužyti. Kas liečia ausų pravėrimą, mama pasakė, kad ausis išsidurti galėsim tik sulaukusios šešiolikos metų. Tai, kai Sandrai suėjo šešiolika, o man tuo metu buvo keturiolika, tėvai ruošėsi ją vežti pradurti ausis. Prisimenu, kad tą dieną sėdėjau ir „lesiau“ mamai smegenis, kad dabar būsiu nelaiminga ir visi iš manęs juoksis, nes Sandra bus su auskarais, o aš ne.
Todėl tėvai nusivežė abi. Tuomet kilo labai stiprus konfliktas, nes Sandra šaukia, kodėl aš turėjau išlaukti, o šita gauna viską anksčiau. Mes konfliktuodavom „iš oro“. Tiesiog viena kitos nemėgom, mus erzino kaip kita kvėpuoja, mirksi, viskas“, – šypsosi Sigita.
Santykiai tapo kaip niekada stiprūs
Laikui bėgant, Sigitos ryšys su sese natūraliai tapo vis stipresnis. Pasak jos, pirmieji pokyčiai jų santykiuose įvyko tuomet, kai Sandra išvyko studijuoti.
„Man galvelėje taip susidėliojo, kad gal kiek pasiilgau sesės, kai buvau vienuoliktoje klasėje, o ji įstojo studijuoti Klaipėdoje. Kai jos nebebuvo šalia, aš pajutau, kad gal ta sesė visai ir „faina“, gal man jos ir trūksta.
Paskui mes studijavome tame pačiame universitete, gyvenom tame pačiame bendrabučio aukšte, tai kaip ir visai neblogai sutarėm, nebekėlėm muštynių kaip gimtuosiuose Telšiuose, – šypsosi Sigita. – Sutardavom gerai, bet ryšio kažkokio didelio nebuvo. Tada aš išvykau į Airiją, tai kaip ir susiskambindavom, bet į mėnesį kartą“, – prisimena ji.
Sigitos teigimu, didžiausias seserų santykių lūžis įvyko prieš 12 metų gimus jos sūnui: „Tada aš grįžau gyventi į Lietuvą iš Airijos ir viskas po truputį rutuliojosi. Pagavau save galvojančią, kad nėra nė dienos, kad nepaskambinčiau sesei arba ji man. Aš tuo metu gyvenau Telšiuose, ji Klaipėdoje ir mūsų ryšys kažkaip savaime stiprėjo.“
Moteris sako galvojanti, kad tokių išbandymų jos ir sesers bendravimui tikriausiai reikėjo tam, kad dabar jų santykiai taptų nepalaužiami.
„Nebuvo labai dėl ko ir pyktis, bet nebuvo ir priežasties, kas mus labai suartintų, bet, matyt, taip turėjo būt. Nežinau, kaip viskas galėjo taip drastiškai pasikeisti, bet, galiausiai, taip turėjo būti. Turėjom išsidaužyti, muštis, išsipykti, kad dabar būtume kaip vienas kumštis“, – įsitikinusi Sigita.
Gali prašnekėti valandų valandas
Pasak moters, šiandien judviejų su sese santykiuose pavydo neliko nė kvapo. Jos viena kitaip linki tik gero ir kartu atlaiko visus gyvenimo iššūkius.
„Nors esu labai stipri asmenybė, o Sandra visuomet buvo silpnesnė, buvo keletas situacijų gyvenime, kai negalėjau nustoti verkti, kaip sakau, buvo raudų vakarėlis. Tuomet man net nereikia, kad Sandra man kažką sakytų. Ji pakelia ragelį ir išklauso, aš paprasčiausiai paverkiu 10 minučių ir, nors ji nieko nesako, man iškart visiškai palengvėja“, – sako pašnekovė.
Sigita pasakoja, kad jos su sese bendrauja labai daug ir, nors gyvena už tūkstančio kilometrų viena nuo kitos, stengiasi kuo dažniau susiskambinti ir aptarti svarbiausius gyvenimo įvykius.
„Sandra labai užsiėmusi, todėl paprastomis dienomis dažniausiai nesutampa laikas, nes abi esam darbuose. Dažniausiai mūsų skambučiai būdavo šeštadienio rytais, kai aš prabundu ir žinodavau, kad Sandrai nereikia į darbą ir jai dar nebūdavo tiek daug koncertų.
Tačiau dabar šį laiką tenka koreguoti, nes jeigu žinau, kad penktadienį kažkur koncertuoja, tai šeštadienį ryte jos netrukdau ir leidžiu pailsėti. Bet susiskambinam labai dažnai. Savaitgaliais būna toks išsamus savaitės aptarimas.
Jeigu žinau, kad ji savaitgalį labai užsiėmusi ir negalim susiskambinti, tai tikrai to trūksta, jaučiuosi, lyg atitrūkčiau nuo Lietuvos ir nežinočiau, kas vyksta, kaip sesei sekasi. O jeigu yra kažkokių smulkmenų, tai galim per dieną ir penkis kartus susiskambinti“, – pasakoja moteris.
Kaip pasakoja moteris, jos su seserimi nuo vaikystės buvo labai skirtingos ir tokios išliko iki šiol. Tačiau išmoko priimti šiuos skirtumus ir vertinti viena kitą.
„Sandra niekada nemokėdavo niekam pasakyti ne, o aš būdavau Tadas Blinda, kuris svietą lygina. Tai Sandra buvo ta geroji, o aš piktoji, kuri visiems sakydavo ne, neisim, nesusitiksim, – juokiasi pašnekovė. – Sandra ir dabar yra ta gerietė, aš pykstu, kad ji labai daug savęs išdalina kitiems, pamiršdama save. Aš seseriškai rūpinuosi, nes kartais ji užsigriebia daugiau nei jos sveikata leidžia“, – sako Sigita.
Visada klausia viena kitos patarimų
Sigitos teigimu, ji stengiasi visada klausyti sesers patarimų, nes žino, kad jie bus išsakyti nuoširdžiai. Tokį patį pasitikėjimą ji jaučia ir iš Sandros.
„Sandra yra labai uždaras, viską savyje laikantis žmogus, bet jau pramušėm ledus ir visada sakau, kad jeigu reikia skambink ir vidury nakties. Jeigu ne fiziškai, tai bent emociškai galiu tau būti kažkuo naudinga.
Sandrai buvo sunkus periodas po skyrybų ir, atrodo, mane iš vidaus draskydavo, kad negaliu būti kartu, paprasčiausiai gerti arbatą arba duoti petį išsiverkti. Atrodo, aš padaryčiau viską dėl savo brangių žmonių, ir visi mano draugai tai žino.
Jeigu kažkas paliestų mano brangiausius žmones, tai yra, sūnų, Sandrą ir mano tėvus, jie tikrai manęs nenorėtų tokios pamatyti. Aš kartais pati savęs išsigąstu, kiek aš galiu dėl savo brangių žmonių“, – sako moteris.
„Jei skauda jai, skauda ir man“
Sigitos teigimu, jų su sese ryšys per laiką tapo toks stiprus, kad ji net per atstumą gali jausti, kad Sandrai reikia jos pagalbos ir paramos.
„Net nežinau, kaip paaiškint šitą ryšį. Mes esam apie tai kalbėję su Sandra, kad aš net per atstumą jaučiu, kai jai kažkas atsitinka, ypač, jeigu kažkas negero.
Dažniausiai mano nuojauta neapgauna, nes jeigu pajaučiu, kad man reikia jai paskambinti ir paklausti, ar tau viskas gerai, tai dažniausiai būna kažkas įvykę“, – pasakoja „TV pagalbos“ gelbėtojos sesuo.
Pasak moters, Sandra jos gyvenime užima labai svarbią vietą ir ji labai vertina ryšį, kurį jos su sese šiuo metu yra susikūrusios.
„Aš kartais net pati negaliu apibūdinti šio ryšio, bet jeigu skauda jai, skauda ir man, nesvarbu, kad mus skiria tūkstančiai kilometrų. Aš negaliu sakyti, kad Sandra man yra tik sesuo. Ji man ir geriausia draugė. Ji man yra viskas“, – jautriai kalba Sigita.
