Tik viena bėda, kad pagrindinis dalykas, kurį jie tada įsiminė – didelės kainos. Neužfiksavo nei klientų srauto, nei prabangių automobilių, nei krantinių, nusėtų jachtomis, kurių kiekvienos kaina prasideda nuo kelių milijonų. Ir visą tą verslo modelį parsivežė į Lietuvą. Pas mus, kur pensininkai skursta, kur vidutinė alga tokio dydžio, jog vos galą su galu galima sudurti…
Užsukęs į vieno iš tokių restoranų vidinį kiemą su vaizdu į baigiantį išdžiūti Rąžės upelį, nusėstą kirų, žvelgdamas į meniu užduodu sau klausimą: kodėl reikia mokėti 11 eurų už žuvienę su jūros gėrybėmis? Negi tą žuvienę man virėjas virs prie stalo atsivežęs viryklę? O gal tiesiog pašildys iš anksto išvirtą sriubą ir panardins į ją kelias jūros gėrybes iš atšildyto mišinio?
Šaltibarščiai – 6 eurai. Juos, matyt, gamino iš burokėlių ir agurkų, laistytų vandeniu, kuriame buvo ištirpintos aukso dulkės. O gardinti jie krapais, kuriuos atsakingas žmogus kas rytą šukuodavo, kad augtų nesusivėlę. Apie bulves net nekalbėsiu – jas auginant turbūt taip pat neapsieita be aukštųjų technologijų.
Ir taip visoje J. Basanavičiaus gatvėje. Kainos tokios, kad galima pagalvoti, jog čia vaikštinėja tik Aukso puodą laimėję laimingieji. Ir ne vieną kartą laimėję. Nes turint vieną Aukso puodą šioje gatvėje tik ledų suvalgysit ir valandėlę pralėksit su paspirtuku, ir tai ne prabangiąja gatve. Viskas, tuo jūsų prabangus vizitas ir pasibaigs.
Tad nusprendžiau paieškoti kažko, kas atitiktų protu suvokiamas kainas ir nebūtų iš fantastikos serijos.
Pasakysiu, kad eksperimentas būtų taip ir pasibaigęs vartant barų meniu ir vis eilinį kartą nusiviliant. Kaip tyčia – visur šaltibarščiai iš auksu blizgančių agurkų ir burokėlių. Porcijos kaina viršija 5 eurus. Bijočiau net paklausti, kokių dieviškų karvių kefyrą jie naudoja tiems šaltibarščiams…
Viltims blėstant pastebėjau iškabą, kuri turėtų byloti apie bulvinius patiekalus. O po ja pakabintas meniu tai tik patvirtino.
Vėl nusileidome prie Rąžės upelio. Aplinka prabanga nedvelkia: lauko baldai – mediniai, terasos stogas – plastikinis.
Bet mus pasitikusi padavėja ir mielas jos bendravimas mus aptarnaujant buvo vertas bet kurio prieš tai aplankyto prabangesnio restorano. Net jei ši miela padavėja būtų mums atnešusi apdegusius kepsnius, vargu, ar aš būčiau sugebėjęs išsakyti kritiką. Tas gerumas ir nesuvaidintas noras įtikti mus taip papirko, kad neišsakiau jokios kritikos maistui.
Šaltibarščiai buvo kiek tirštesni už tuos, kuriuos mums pateikia valgykloje, bet drįsčiau ginčytis, ar jie buvo verti 3 eurų. Nors prisiminus dvigubai didesnes šaltibarščių kainas kitur, barti juos gaminusius neturiu teisės.
Kavinukės pavadinimas „Bulvinukė“ lyg ir sufleruotų mintį, jog visoje Žemaitijoje, o gal net Lietuvoje, čia gaminami geriausi bulviniai patiekalai. Toks pavadinimas ir patraukia žmones paskanauti bulvinių patiekalų, o ne atsigerti kavos ir suvalgyti pyragėlio.
Cepelinai, kuriuos valgėme, buvo tiesiog beskonis nesusipratimas. Gal jiems gaminti buvo naudojamos šviežios bulvės, todėl jie buvo sudribę į lėkštę lyg dvi negyvos medūzos, vos vos išlaikiusios formą? Jei tarkiams dar šiokį tokį paaiškinimą radau, tai beskonei mėsai nebesugalvojau. Ką jūs malate gamindami faršą, kad jis vos primena mėsos skonį? Ir kur dingo bent kokie prieskonių fragmentai?
Negaliu nepaminėti ir spirgučių. Manau, nesuklysiu teigdamas, kad jiems gaminti keptuvėje tirpdote pažandes – permatomi kvadratėliai nei skoniu, nei išvaizda nesulyginami su rūkytos šoninės spirgučiais. Žodžiu – vieni iš prastesnių cepelinų, kokius yra tekę valgyti ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Stebėdamas, kaip liūdnai cepelinus valgo Katinienė, bandydama rasti kažkokį pateisinimą šiai tragedijai lėkštėje, aš dar liūdniau žvelgiau į savo lėkštę, kurioje turėjo puikuotis du bulviniai blynai. O joje gulėjo du plonyčiai ištįsę džiūsnos. Jie taip pat buvo be skonio.
Toks jausmas, kad ši maitinimo įstaiga tądien šventė maisto be prieskonių dieną. Gerai, kad ant stalo buvo druskos su pipirais – jie šiek tiek pagelbėjo.
Man asmeniškai už tokius blynus būtų net gėda imti 4 eurus. Kas jums sakė, kad didelis blynas – tai „išmozoti“ keptuvėje tarkiai, kepant sulipę į vieną visumą?
„Bulvinukės“ savininkai, dėkokite padavėjai, kuri jus išgelbėjo nuo žemesnio vertinimo. Tik dėl jos jums skiriu 3/5. Daugiau jūs išties nesate verti. Turint tokį skambų pavadinimą reikia dar ir mokėti gaminti bulvinius patiekalus, ne tik tikėtis žemesnėmis kainomis prisivilioti poilsiautojus saulėje perkaitusiomis galvomis, kurie nebesupranta, nei kur valgo, nei ką, nei už ką moka tokius pinigus.
Tad mieli skaitytojai, jei smalsumas visgi jus atgins į garsiąją Palangos gatvę, siūlau paskanauti šaltibarščių už 6 eurus – o gal jums pasiseks, ir jūs atrasite aukso dulkėmis nuklotą lėkštės dugną…
Šaltinis: Riebus Katinas
