„Pasak kaimo senolių, priešžiemio orai parodo būsimos žiemos charakterį: Jei priešžiemis atjoja ant obuolmušio žirgo, tai žiemą jis iš vienos rankovės barstys sniegą, iš kitos – šaltį. Jei atjos ant palšo arklio, tai bus nei žiema, nei ruduo. Obuolmušis žirgas – tai gilaus sniego dienos, o palšas arklelis – atlydžių metas”, – apie tai, kaip žinoti, kokie orai bus žiemą, kalba L. Klimka.
Prisimenami senovės burtai
Žiemos prasidedant galima tikėtis nuo šv. Andriejaus dienos, lapkričio 30-sios. Kiekviena sezoninės kaitos pradžia tradiciniame kalendoriuje pradedama sureikšmintai, taigi šventine ar apeigų diena.
„Senasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, dabar sureikšminamos šventės išvakarės, o ne lapkričio 30-oji.
Iš senosios religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški tikėjimai ir žaismingi papročiai. Kadangi tuoj tuoj prasidės žiema, kai viską užklos sniego patalai, atsistojus ant laiko slenksčio spėjama ateitis.
Kokie vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O jaunimui žiema – poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Štai todėl labai svarbi žiemos švenčių paprotinė dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja jaunutės merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį.
Pavakare temstant nubėga prie šulinio, triskart apeina jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, barstydamos paskui save kanapes. Pašnibždomis taria: Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju, kam aš patinku, tegu ateina kanapių rauti. Nubarsto sėklelėmis kiek ir takelį nuo šulinio iki trobos, „pasėja” taip pat ir prie lovos.
Tada suvalgo ką nors labai sūraus vakarienei ir su niekuo nebesišnekučiuodamos eina miegoti. Per sapną atjos raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis, likimo skirtas“, – senovės burtus prisimena profesorius.
Senoviškais burtais galima išsiburti ir šiandien
Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi senoviškasis pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. „Kitados buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su vėlių pasauliu. Mat mirusiųjų pasaulyje laikas sustingęs ir suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo.
Šulinyje atsispindi kelias į anapus, mirusiųjų pasaulį. Sakoma: Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti. Taigi šis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juolab, kad rudens dangaus skliaute jis taip išryškėjęs.
Taku į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždėto dvasinio ryšio tiesimą. O kanapės, priešingai linams – vyriškų darbų augalas, iš kurio pluošto būdavo vejamos virvės, pančiai, vadelės.
Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą“, – pasakoja profesorius Libertas Klimka.
O jeigu rytoj kuri mergina juokais sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur mieste rastų šulinį? Išeitis yra, nes mistikoje daiktą atstoja jo simbolis.
„Tai štai, po lova, ties galva, reikia pastatyti dubenėlį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną, tariamą „tiltą“. Rankos mostu iš dešinės pusės kairėn paberti sėklelių; tai daryti tris kartus. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį arba kas už rankos paėmęs tiltu ves – tas ir bus tikrasis.
Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs... Šie žaismingi burtai, atėję iš gilios senovės, dar atmenami kai kuriuose Lietuvos kaimuose.
Visoje Lietuvoje taip pat buvo žinomas paprotys šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pasimerkti ją ant palangės. Pražydės Kūčių rytmečiui – svajonė ar troškimas tikrai išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo; mitinė logika reikalauja kitos, ne savųjų namų erdvės.
Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per šv. Andriejų iškrito sniegas – išaugs geras vasarojus, ypač užderės ankštiniai – pupos, žirniai. Jei ta diena saulėta – gerai derės daržovės, ypač kopūstai, o jei šalta – vasara bus karšta su perkūnijomis.
Jeigu diena darganota – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų. Gamtai nėra blogų dienų“, – apie tai, kaip žinoti ar metai bu derlingi atskleidė profesorius.
