Domėtis sportu Danielius Savickas pradėjo dar nuo mažens – būdamas vaikas pradėjo važinėti kartingais, o sulaukęs 16 metų pradėjo važinėti motoroleriu, išbandė mažas trasas. Vilniuje gyvenantis vaikinas teigia, kad ši veikla jam iškart labai patiko, tad 20-ies išsilaikė A kategorijos teises, pradėjo motociklu važinėti nuolat. Banke dirbantis jaunuolis 2017 metais pradėjo dalyvauti mažuose motosporto renginiuose ir „užsikabino“.
Netikėta diagnozė
Danieliui pradėjus įsitvirtinti motociklų sporte, nutiko tai, ko jis tikrai niekada nesitikėjo. 2017 metų pabaigoje vaikinas pradėjo prastai jaustis, pajutęs rotaviruso simptomus nuvažiavo į ligoninę, kur jam diagnozavo ūminę limfoblastinę leukemiją.
„Iš pradžių net neįtariau, kad tai galėtų būti kokia nors rimta liga. Pradėjau jausti didelį nuovargį, miegodamas labai prakaituodavau, atrodė, kad visad esu labai pavargęs. Mano darbe tuo metu buvo gan dideli krūviai, tad galvojau, kad visi simptomai yra būtent nuo per didelio darbo. Iš pradžių to nesureikšminau, bet pamatęs, kad kuo toliau, tuo sunkiau, pakeičiau darbo vietą.
Deja, bet nuovargis niekur nedingo, vieną dieną pasijaučiau itin prastai, prasidėjo rotaviruso simptomai. Buvo labai blogai ir mane su greitąja išvežė į infekcinę, kur nustatė, kad man rotavirusas. Pradėjo mane gydyti, bet pastebėjus, kad kraujo rodikliai yra per daug prasti, kaip paprastam virusui, atsidūriau Santaros klinikų Hematologijos skyriuje. Viskas buvo labai keista“, – prisimena Danielius.
Pirmą vakarą ligoninėje, kai dar nežinojo savo diagnozės, vilnietis susidūrė su staigmena. Rezidentė jam atnešė lapus, kuriuose buvo parašyta, jog vaikino laukia chemoterapija. Danielius teigia galvojęs, kad įsivėlė klaida, kad šie lapai skirti ne jam, tačiau kitą rytą gydytojai pranešė, jog jo tyrimai rodė leukemijos požymius.
„Išgirdau diagnozę ir pirmas klausimas buvo, ar tai pagydoma. Man pasakė, kad pagydoma ir tada aš šiek tiek nusiraminau, bandžiau aiškintis visą gydymo eigą. Stengiausi daryti viską, kad galėčiau iš šios ligos išsikapstyti. Aišku, buvo tos mintys – kodėl taip atsitiko ir kodėl būtent man, bet stengiausi neužsiciklinti ir apie tai negalvoti, nes iš to nėra jokios naudos“, – pasakoja vaikinas.
Danielius stengėsi išlikti ramus, koncentruotis į tai, ką gali padaryti, kad ir gydytojams būtų lengviau, ir pats galėtų geriau jaustis. Svarbu buvo laikytis to pačio rėžimo kiekvieną rytą, tikrintis savo svorį. Vilniečio teigimu, susidūrus su tokia gąsdinančia diagnoze svarbiausia išlikti ramiam ir klausyti gydytojų, nebandyti improvizuoti ir papildomai gydytis savo metodais.
Danielius gerai prisimena vieno iš savo palatos draugų žodžius ir su jais visiškai sutinka. Jis vaikinui pasakė, kad liga yra pas žmogų galvoje.
„Jei žmogus jaučiasi įsitikinęs, kad viskas yra blogai, kad jis labai blogai jaučiasi, kad jis nieko negali padaryti, tai daug šansų, kad žmogus ir nepasveiks, o jei žmogus turi didelį norą pasveikti, tiki, kad viskas bus gerai, tai dažnai taip ir būna. Tokio pozityvaus nusiteikimo ir stengiausi laikytis“, – aiškina vilnietis.
Liga neatbaidė nuo motociklų sporto
Prieš sužinant apie ligą, Danielius jau dalyvavo motociklų varžybose ir jam sekėsi tikrai neblogai. Išgirdęs, jog serga vėžiu, vaikinas nenorėjo atsisakyti savo mėgstamo sporto. Chemoterapiją pradėjus 2018 metų sausio mėnesį, balandį buvo pasiekta remisija. Gydytojai perspėjo, kad yra labai didelė rizika, jog liga sugrįš ir būtina kaulų čiulpų transplantacija. Pasiruošimas operacijai truko apie tris savaites ir per tą tarpą Danielius spėjo sudalyvauti net dvejose motociklų lenktynėse.
„Pagalvojau, kad tas tris laisvas nuo gydymo savaites aš noriu išnaudoti prasmingai, pabandyto tai, ko nesu bandęs. Planas buvo tik išbandyti trasą ir nedalyvauti jokiose varžybose, bet sekėsi gerai ir pagalvojau, kad noriu išbandyti savo jėgas.
Sekėsi tikrai neblogai, pasiekiau antrą vietą ir tai buvo labai didelė motyvacija, nes buvau ką tik po trijų blokų chemoterapijos, rankos dreba, kojos dreba, o aplenkiau visiškai sveikus žmones, sau įrodžiau, kad galiu tikrai daug. Kitose lenktynėse taip pat iškovojau antrą vietą. Pamenu, kad tiek šeimos nariai, tiek gydytojai bandė mane perkalbėti, kad nevažiuočiau lenktynėse, bet aš to labai norėjau. Po iškovotų prizinių vietų ir nuotaika transplantacijai buvo daug geresnė“, – pasakoja vaikinas.
Sunkios ligos akivaizdoje vilnietis nepalūžo. Vaikinas pasakoja, kad laiką ligoninėje norėjo praleisti kuo geriau, nukreipti blogas mintis padėjo artimųjų palaikymas ir tam tikrų tikslų išsikėlimas. Danielius turėjo planą, kad nugalėjęs šią ligą, toliau dalyvaus motociklų varžybose, ieškosis naujo motociklo. Vilniečiui labai padėjo planų į priekį kūrimas, tai leido suprasti, kad ši bloga situacija yra tik laikina:
„Buvo labai didelis šeimos ir draugų palaikymas, taip pat stengiausi susikurti komfortiškas sąlygas palatoje. Gydytojai leido pasiimti Playstation žaidimą ir kompiuterį. Kurį laiką mano palatos draugas buvo panašaus amžiaus vaikinas, tad mes su juo rasdavom ir apie ką pašnekėti, ir įdomios veiklos. Stengiausi negalvoti, kad priėjau kažkokį liepto galą, o kad tai yra tik tarpinė stotelė. Kai kurie žmonės, patekę į onkologinio skyriaus palatą, galvoja, kad tai jau yra mirties nuosprendis, bet taip tikrai nėra.“
Operacija buvo sėkminga
Vėžio gydymas yra sunkus ir ilgas, tad vaikinas neslepia, kad buvo šiek tiek baisu. Palatoje vilnietis sutikdavo daug naujų pacientų ir su jais nemažai šnekėdavosi. Kai kurie pacientai savo istorijomis Danielių gąsdindavo, bet jis stengėsi labai apie tai negalvoti. Prieš transplantaciją buvo tikrai nelengva, visas jaunuolio organizmas buvo maksimalioje įtampoje. Danielius pasakoja, kad labiausiai jį baugino ne pati operacija, o pasiruošimas jai – chemoterapija ir po raktikauliu įstatomas centrinis kateteris. Nerimauti teko daug, bet vaikinas save ramino mintimi, kad viskas greitai baigsis.
Po operacijos vaikinas dar kurį laiką turėjo gulėti ligoninėje. Operacija buvo atlikta gegužės 30 d., o iš ligoninės Danielius buvo paleistas apie liepos mėnesį.
„Sužinojau, kad viskas pavyko tik po kurio laiko, tiesiog atėjo gydytojas ir pasakė, kad gerėja rodikliai, pradėjo veikti donoro kamieninės ląstelės ir greit galės mane paleisti gydytis namie“, – sako vilnietis.
Nors dabar jaunuolis jaučiasi gerai, tačiau dar neskuba džiaugtis pergale prieš vėžį. Oficiali medicininė pergalė vaikino laukia praėjus 5 metams po remisijos paskelbimo. Dabar yra praėję 3 metai.
„Kai paskutinį kartą šnekėjau su gydytoju, man sakė, kad į save galiu žiūrėti kaip į tikrai sveiką žmogų, bet vis tiek stengiuosi prižiūrėti savo sveikatą, laikytis nustatyto režimo. Sakyčiau, kad labai daug mūšių prieš ligą yra laimėta, bet visas karas dar nėra pasibaigęs. Esu susitaikęs su tuo, kad vėžio diagnozė kažkada buvo, bandau prižiūrėti savo sveikatą, bet dabar noriu džiaugtis gyvenimu“, – atvirauja vaikinas.
Dar viena trauma
Po transplantacijos praėjus nedaug laiko Danielius vėl sėdo ant motociklo ir pirmose po operacijos važiuotose lenktynėse liko per žingsnį nuo podiumo. Tačiau sekančios lenktynės nebuvo tokios malonios. Deja, bet vaikinui vėl nenusišypsojo sėkmė ir praėjus maždaug mėnesiui po išleidimo iš ligoninės Kačerginės Nemuno žiede treniruotės metu vilnietis padarė avariją.
„Virtau tikrai stipriai, kairė koja buvo stipriai sužalota, nusitraukiau raiščius. Pajutus adrenalino antplūdį dar bandžiau stotis, važiuoti toliau, bet pamačiau, kad einant mano kelis lenkiasi į šoną ir supratau, kad lenktynės baigtos. Po šios traumos kelis mėnesius išvis negalėjau pajudėti, buvo režimas lova – vežimėlis“, – apie traumą pasakoja jaunuolis.
Noras sėsti ant motociklo niekur nedingo, praėjus reabilitacijos kursą ir pradėjus vaikščioti, vaikinas nusipirko naują motociklą, pradėjo treniruotis ir dalyvauti mažose varžybose. Pamatęs, kad išeina važiuoti, pradėjo ruoštis 2020 metų sezonui.
Laimėtą taurę padovanos donorui
Praėjus vos dvejiems metams po diagnozės, Danielius pradėjo važiuoti pilnu pajėgumu. 2020 metais ištvermės varžybose su komandos draugu pavyko pasiekti pirmą vietą. Šią taurę vaikinas nori padovanoti labai svarbiam žmogui:
„Šią taurę noriu padovanoti savo kaulų čiulpų donorui. Jis buvo trečiasis mūsų komandos narys, kurio dėka aš galiu važiuoti ir siekti savo svajonių.“
Kitose 2020 metų lenktynėse Danieliui sekėsi taip pat labai gerai ir jis tapo „Baltic Motorcyclists Association“ Street Superbike klasės čempionu. Kelyje į čempiono vardą buvo ir sunkumų, pirmą kartą po avarijos vaikinui teko važiuoti Kačerginėje esančioje Nemuno žiedo trasoje. Vilnietis pasakoja, kad apsispręsti ten važiuoti nebuvo lengva:
„Vienas čempionato etapas vyko Kačerginėje, toje pačioje trasoje, kur įvyko mano avarija. Iš tiesų šiek tiek bijojau kelti ten koją, anksčiau buvau sau prisižadėjęs, kad ten niekada nebevažiuosiu. Ta avarija tikrai paliko psichologinių problemų, buvo sunku nusiteikti, bet visgi nusprendžiau važiuoti. Važiavau labai susikaupęs ir iškovojau pirmą vietą.“
Įkvepianti Danieliaus istorija parodo, kad net susidūrus su vėžiu, negalima pasiduoti. Kitus, tokią pačią diagnozę išgirdusius žmones, vaikinas ragina tikėti, jog viskas bus gerai:
„Svarbiausia nenuleisti rankų, visada reikia tikėti, kad pavyks nugalėti. Reikia klausyti gydytojų nurodymų, visada turėti tikslų, siekit kažko gyvenime, kad galėtumėte kur nors nukreipti mintis. Negalima galvoti, kad liga yra visas gyvenimas, nes taip tikrai nėra, reikia judėti pirmyn ir niekada savęs nenurašyti.“
