Apie savo gyvenimą, motinystę ir iškilusius sunkumus repuojanti penkių vaikų mama Ieva Lipkevičienė papasakojo TV3 laidoje „Visi mes žmonės“.
Visada mylėjo vaikus
„Man tokios mintys kilo, ar nėra daugiau tokių šeimų, tokių moterų, kurios išgyvena tą patį, ką ir aš. Tiesiog galvojau pabandysiu, tikrai nesitikėjau, kad tiek daug prisijungs gausių, sąmoningų, veiklių, darbščių ir gražių visomis prasmėmis šeimų“, – pasakoja I. Lipkevičienė.
Laidoje I. Lipkevičienė atviravo, kad vaikus ji labai mylėjo visada. Dar nuo mažų dienų aplink ją būriuodavosi vaikai, o jeigu būdavo kokia nors šventė ar giminės suvažiavimas, vaikai užmigdavo tiesiai ant moters rankų:
„Kai mes su vyru susituokėme, buvau atvira motinystei. Nors sveikas protas sakė, kad pirmiausia reikia pabaigti mokslus, užsidirbti, racionaliai mąsčiau. Bet iš tos didelės meilės atėjo vis dėlto mūsų pirmagimė. Jai labai daug skyriau dėmesio, derinau ir studijas, ji net į darželį nėjo, nes aš labai su ja užsiimdavau“.
Persikraustė į sodybą
Kai nuo pirmagimės gimimo buvo praėję du metai, pora ėmė planuoti ir antrą vaikelį. Viskas gavosi taip, kaip jie ir planavo. I. Lipkevičienė prisimena, kad tuomet viskas atrodė taip, kaip jos svajonėse.
„Du vaikai, mokslai pabaigti, kiti eigoje, abu dirbame – viskas atrodė tobulai. Kai išėjau į darbą, buvo toks įdomus momentas, darbdavys manęs paklausė, ar artimiausiu metu nežadu susilaukti vaikų – dar nusijuokiau, kad tikrai ne“, – juokiasi pašnekovė.
Nors moteris daugiau vaikų neplanavo, vis dėlto į šeimos gyvenimą pasibeldė trečias vaikas:
„Aišku, kadangi turėjome dvi dukras, aš išsigandau dėl savo darbo ir vienu metu apsidžiaugiau, nes tikėjausi, kad bus sūnus. Išsipildė ta mano svajonė, darbą teko atidėti ir taip susiklostė, kad mes tuo pačiu metu pasiryžome iš Kauno persikelti gyventi į sodybą“.
Patarimų ieškojo internete
Iš pradžių pora mane, kad po truputį susiremontuos sodyboje esantį namą, tačiau vis dažniau moteriai atvykti ten su trimis vaikais tapdavo sudėtinga. Vieną kartą I. Lipkevičienė apsisprendė tvirtai – pasakė „gana“ ir ryžosi visam laikui persikraustyti į sodybą. Taip moteris ten pradėjo leisti šaknis.
„Viskas buvo kaip ir smagu. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tris pirmus mėnesius moteris po gimdymo išgyvena euforiją. Atrodo niekas nesunku, džiaugsmo pilnos akys, bet po to, keičiantis hormonams, prasideda kiti dalykai.
Prasidėjo nelabai svaiginantys dalykai, ta rutina. Ir šiandien dar atsimenu, kai sėdžiu prie interneto ir suvedinėju, kaip susitvarkyti su trimis vaikais. Neturėjau pas ką paklausti, mano aplinkoje nebuvo didelių šeimų“, – tikina ji.
Tačiau moteris nepasidavė ir vis galvodavo: „Jeigu su dviem vaikais ji susitvarkė, tai kodėl neturėtų susitvarkyti su trimis“:
„Laikui bėgant viskas įsibėgėjo, kai turi tokį palaikymą, kai pas tave skuba, lekia mylimas žmogus, kuris išvažiuodamas pabučiuoja ir pasako, kad viskas bus gerai... Taip ir augome“.
Pasireiškė mažakraujystė
Auginant tris vaikus ir gyvenant sodyboje, atrodė, kad viskas įgauna nuostabios pasakos šydą. Tačiau šeimoje viskas pasikeitė, kai pradėjo blogėti moters sveikata ir ji pajuto, kad vis per greitai pavargsta.
„Pradžioje buvo ištempiu iki šeštos valandos, tada iki trečios, prie viryklės ėmė suktis galva, bekepant blynus ir suklupau. Supratau, kad kažkas negerai. Pasirodo, man buvo visiškas išsekimas, mažakraujystė. Todėl kaip reikiant susigriebiau, supratau, kad atsiduodu tik namams ir vaikams, o save ir pamirštu“, – atvirauja laidos pašnekovė.
I. Lipkevičienė neneigia, kad ji – tikra maksimalistė, namuose turi viskas blizgėti. Moteris juokauja, kad net jos draugės sakydavo, jog pas ją namuose yra per daug tvarkinga kaip gyvenant su tiek vaikų:
„Šiandien su penkiais vaikais jaučiuosi daug tvirtesnė nei su trimis, nes išmokau savimi rūpintis, nebijau prigulti, kai man norisi. Reikia klausyti savo organizmo, neklausyti, ką kiti sako. Vis dėlto didelė šeima nėra tas pats, kas mažesnė šeima. Reikia daugiau energijos, laiko, pirmiausia reikia rūpintis savimi.
Jeigu jau silpna, jauti, kad esi nervinga, pikta, gal tiesiog reikia eiti ir išsimiegoti, o nebandyti kažkur lakstyti, kampus valyti. Kitą kartą galima ir pusgaminių nusipirkti, nors esu už naminį maistą. Labai svarbu yra namuose mamos išvirta sriuba, bet jeigu neturi jėgų, tikrai per prievartą nereikia gaminti vien dėl to, kad tų jėgų išliktų padalinti vaikams ir sau“.
Stengiasi būti graži savo vyrui
Penkių vaikų mama teigia, kad namuose ji stengiasi būti ne tik mama, bet ir moterimi. Ji pasakoja, kad vyras jai nėra nei pirmas, nei antras. Nors šmaikštauja, kad kelis kartus vaikams yra pasakiusi, jog ištekėjo ne už jų, o už tėčio.
„Stengiuosi būti graži savo vyrui ir sau kiekvieną dieną. Vakarais stengiamės kiekvieną kartą, kai visi grįžtame, pasikalbėti. Tai būna labai sudėtinga, nes visi nori pasipasakoti. Šiaip ne taip juos suguldome, bet jau tada būna ne ta nuotaika. Todėl stengiamės atsigriebti savaitgaliais, kokybiškai pabūti dviese. Jau po ketvirto vaiko nusistatėme taisyklę, kad kartą per mėnesį turime išvežti vaikus pas tėvus, susitvarkome ir mėgaujamės“, – sako ji.
I. Lipkevičienė atvirauja, kad augant vaikams prisideda ir įvairi jų popamokinė veikla, būreliai, koncertai, todėl tai atima labai daug laiko. Tačiau moteris seniai galvojo, kaip galėtų realizuoti save. Ji jau nuo pat mažų dienų turėjo sugebėjimą kurti, bet niekada to daryti nesiryžo intensyviai.
Sodyboje pajuto norą kurti
Vis dėlto apsigyvenus toliau nuo miesto, gamtos apsuptyje, moteris vėl pajuto norą kurti.
„Mane labai įkvėpė sezonų kaita, savotiška atskirtis. Geriausiai savo emocijas sekėsi išlieti ant popieriaus, pradėjau tuo dalintis su draugais. Pamačiau, kad visai jiems patinka tai, ką aš išreiškiu tomis eilėmis ir tuo pačiu savotišku repu“, – pasakoja moteris.
Paklausus, koks būtų didžiausias moters patarimas kitoms mamoms, ji pabrėžia, kad yra labai svarbu neklausyti, ką kalba žmonės:
„Jeigu turi vieną vaiką, visi klausia kada antras, susilauki trečio, klausia ar dar negana. Neklausykite, gyvenkite, čia jūs pasirenkate. Nepraraskite vilties, kada susiduriate su sunkumais, vaikai auga.
Taip, sako maži vaikai, maži vargai. Man asmeniškai atrodo, kad sunkiausia jau praėjo, nežinau, kas manęs dar laukia, bet galvoju, kad jeigu įveikiau tai, įveiksiu ir visą kitą. Gyvenkite taip, lyg tai būtų paskutinė jūsų diena“.
