Dabar Jonukui dvylika, jis mokosi Karaliaus Mindaugo mokyklos specialiojo ugdymo ketvirtoje klasėje, skirtoje vaikams, turintiems autizmo sutrikimų (be intelekto sutrikimų). Su mokytoja Dalia kalbėsimės vėliau, o dabar su Jonuko mama grįžtame į tą metą, kai šeima, auginanti dvi dukreles, susilaukė sūnelio.
Išsvajotas broliukas
„Jonukas buvo guvus, anksti pradėjo vaikščioti, visus kalbino vaikiška kalbele, bet būdamas dvejų labai pasikeitė, visiškai užsisklendė. Valandų valandas galėdavo sukti vilkelius, dėlioti žaidimo kubelius. Pats vienas gyveno savo gyvenimą.“ ‒ pasakoja mama Rima. „Mūsų vyriausiai dukrai tuomet buvo šešeri, jaunėlei ‒ ketveri. Namie daug šurmulio, sesės prabėga pro brolį, tai stumteli, tai paglosto. Tad visiškai užsidaryti savyje Jonas negalėjo. Atkreipti dėmesį paskatino gydytoja: pasak jos, Jonui dveji, jis turi dvi vyresnes seses, tad jau turėtų kalbėti.“ Gydytoja patarė kreiptis į Vaiko raidos centą, tėvai tą ir padarė, tačiau reikalingos pagalbos čia negavo. Sužinojo tik diagnozę, kuri gąsdino, kuria tuomet taip nesinorėjo tikėti.
Tėvai norėjo, kad diagnozę patvirtintų medikai ir psichologai. Jie buvo pasiryžę kreiptis į šimtus specialistų, vildamiesi rasti tokius, kurie pasakys, kad diagnozė neteisinga. Vis dėlto kantriai lankė Vaiko raidos centre Jonukui skirtą programą. Tačiau per pamokėles Jonukas nuolat jausdavo įtampą: reikėdavo paimti, pavyzdžiui, raudoną kamuoliuką, berniukas nenorėdavo, tada specialistas imdavo jo rankytę ir priversdavo paimti reikiamą kamuoliuką. Mama matydavo, kaip sūnelis visas drebėdamas priešinasi.
„Per vieną pamoką laikiau sūnų ant kelių ir verkiau, nes jis man guodėsi, prašė pagalbos mums abiem suprantama kalba. Pamačiau, kad Vaiko raidos centre su vaikais, turinčiais autizmo sutrikimą, dirbama pagal šabloną, o juk autistiškų savybių turintys vaikai labai skirtingi, individualūs. Jonukui netiko kortelių sistema. Na, pavyzdžiui, panorėjęs į tualetą, turi parodyti tualeto kortelę, ir jeigu vaikas tokiam veiksmui priešinasi, jie bando taikyti tą sistemą per prievartą“, – sako Rima.
Keturmetis Jonukas nemokėdavo pasakyti, bet sugebėdavo parodyti, ko nori. Berniuko mama su nuoskauda prisimena, kad Vaiko raidos centre sūnus tapo agresyvesnis. Specialistų reikalavimai davė atvirkščią efektą. Tačiau tėvai ieškojo pagalbos, kur tik galėjo. Septynerių Jonukas lankė žirgyną, du kartus per savaitę sėsdavo ant arklio, su trenere darydavo kvėpavimo ir kitokius pratimus. Tėvai matė, kad čia sūnus džiūgauja. „Ilgai nenorėjome, kad Jonukas būtų pripažintas neįgaliu ir gautų išmoką, bet mūsų gydytoja, matydama, kiek lėšų skiriame sūnui lavinti, ragino tai padaryti, ir mes pagaliu sutikome.“
Netikėti, bet efektyvūs mokymo metodai
Bendrojo ugdymo vaikų darželyje iš pradžių Jonukui nelabai sekėsi, ir tam buvo daug priežasčių. Tą pačią grupę lankė aukšto pareigūno sūnus ir Jonukas, kitoks vaikas, reikalaujantis daugiau dėmesio, atimdavo dėmesį iš kitų. Tėvai vėl ieškojo išeities ir rado. Jonukas pradėjo lankyti Vilniaus vaikų su specialiaisiais poreikiais lopšelį-darželį „Čiauškutis“. Ten buvo nuostabi auklėtoja Stasė, kuri mokėjo savaip prieiti prie kiekvieno vaiko. Antai pamačiusi, kad Jonas krenta ant žemės, Stasė ne bardavo, bet atsiguldavo ant grindų šalia. Tada Jonukas pamatydavo, kad kažkas ne taip, ir pats pakeldavo auklėtoją.
Stasė suprato, kad negebėdamas kalbėti berniukas darosi agresyvus ir tą agresiją savaip demonstruoja. Kai jis atsisakydavo atlikti užduotis ir lįsdavo po stalu, auklėtoja darydavo tą patį. Jai buvo visai nesvarbu, kaip į ją žiūri ir jos darbą vertina kiti. Svarbu, kaip reaguoja Jonas. Jos saviti metodai padėjo Jonui suprasti, kur yra elgesio ribos. Užteko kelių kartų, ir jis tapo ramesnis, drausmingesnis.
Jonuko jau laukė mokykla, į kurią atėjo, nors ir sunkiai, bet greitai prakalbo dviem kalbomis.
Užsienio kalbą išmoko ketverių
Rima prisipažįsta pati negalinti atsistebėti, kaip sūnus išmoko kalbėti rusiškai. „Jonuko informacijos šaltinis – kompiuteris. Kompiuteriu naudotis jis išmoko vos perkopęs dvejus metus. O ketverių pradėjo domėtis rusų kalba tiesiog žiūrėdamas vaikiškus filmukus. Dalį filmuko pasižiūrėdavo lietuviškai, vėliau tą pačią dalį peržiūrėdavo rusiškai. Kaip Jonas išmoko rusišką abėcėlę, Jono mama negali paaiškinti. Mokykloje jis bendrauja lietuviškai. Tačiau kartą, būdamas aštuonerių, sūnus savo lietuvius tėvus namie prakalbino rusiškai.
„Iš pradžių man tai buvo nepriimtina, – sako Rima. – Net nežinojau, kaip pasakyti savo mamai. Vėliau, kai ji artimiau susipažino su Jono bendraklasių mamomis, sužinojo, kad yra vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, kurie kalba angliškai, nes mano, kad lietuvių kalba per sunki.“
O praėjusią vasarą Jonukas tėvus dar labiau nustebino, pradėjęs kalbėti portugališkai. Pasižiūrėjo filmuką portugalų kalba ir pradėjo portugališkai skaičiuoti iki dešimties. Mama sako, kad buvo pašiurpusi – juk portugališkai su sūnumi nesusiklabėtų. Laimė, šiuo metu šia kalba Jonas nebesidomi. Sėdėdamas prie kompiuterio jis keliauja į tolimas šalis, kartais vaikšto po kurią nors sostinę, o kartais žvalgosi po Kiniją. Iš interneto berniukas semiasi įvairiausios informacijos, žaidžia loginius žaidimus, o štai žaidimų, kuriuose šaudoma, jis visiškai nemėgsta.
Dabar vienas mėgstamiausių Jonuko užsiėmimų – robotika. Berniukas lanko robotikos būrelį ir atlieka sudėtingiausias užduotis, beje, itin aktyvinančias smegenų veiklą.
Rima sako, kad nebuvo lengva rasti logopedę, kuri galėtų dirbti su Jonuku. Puikią specialistę ji rado Elektrėnuose ir negailėdama laiko ir jėgų vežiojo pas ją sūnų. Tačiau patys didžiausi pokyčiai sūnaus, o ir visos šeimos gyvenime prasidėjo, kai berniuko mokytoja tapo Dalia.
Mokytoja rado raktą į Jono pasaulį
Trejus metus Jonukas į mokyklą ėjo tarsi į katorgą. Mama kas rytą turėdavo jį tiesiog įkalbinėti eiti į pamokas, visaip stengdamasi pakelti slogią nuotaiką. Dabar Jonas pats apsirengia ir lėkte išlekia į mokyklą. „Nebesitikėjome, kad jis gali išmokti dauginti, dalyti, o štai dabar jis visa tai moka! Mano sūnus daugina ir dalija triženklius skaičius. Jonukas žino, kas yra žodžio šaknis, galūnė, priešdėlis, jis ir skaito“, – pasakoja Rima. Ji sako įsitikinusi, kad jei vaiko kelyje neatsiranda geras specialistas, jis taip gali ir likti neatsiskleidęs: „Mokytoja Dalia sūnų pradėjo mokyti trečioje klasėje ir per pusę metų padarė stebuklą. Dirbdama ji naudoja įvairias žaidybines situacijas ir šiukštu jokios prievartos.“
Kokia gi mokytojos paslaptis? Kaip ji „atrakina“ savo mokinius?
„Jonukas mano klasėje mokosi dvejus metus, – sako D. Minkevičiūtė ir prisipažįsta, kad iš pradžių baiminosi naujo mokinio. – Jis turėjo daug agresijos, labai prastai kalbėjo. Mūsų trečioje klasėje buvo ramu, nebuvo šaukiančių, rėkaujančių vaikų. Ir, akivaizdu, Jonui tai tiko, jis nurimo, o aš supratau, kad jam, kaip ir kiekvienam iš penkių mano mokinių, reikia daug individualaus dėmesio.
Mokytoja pamatė, kad daug informacijos Jonas negali išsyk priimti, tad dirbo supaprastindama užduotis, skyrė ir individualių užduočių. Pradėję mokytis nuo mažesnių skaičių, greitai jau skaičiavo iki šimto, paskui ‒ ir iki tūkstančio. Mokytoja sako paruošusi nemažai mokymo priemonių, kad berniukas pažintų skaičių sandarą, nes jam buvo svarbu tai perprasti. Kai jis pajuto, kad gali padaryti užduotėles, netvėrė džiaugsmu.
D. Minkevičiūtė rodo, kaip iš pradžių pamažu, o vėliau vis greičiau Jonas atlikdavo vis sudėtingesnes užduotis. Mama paprašė sulėtinti tempą, berniukui tai tiko. Jis dirba labai susikaupęs ir yra labai atsakingas. Mokytoja suprato ir kitą dalyką: Jonas skaito, bet nesuvokia teksto, todėl parinko knygučių su paveikslėliais, kurių kiekvienas atitinka žodį.
Mokytoja Dalia sako, kad Jono pasiekimai nėra vien jos, bet ir tėvų, ir specialiųjų pedagogų nuopelnas. Dalios nuomone, kiekvienas vaikas, turintis autizmo sutrikimų, yra individualus, tad visada stengiasi rasti savo raktą į kiekvieną mokinį. Svarbu, kad to rakto į Jono pasaulį ateityje ieškotų ir kiti – pedagogai, dėstytojai, būsimi darbdaviai, nes tik taip jis galės atsikleisti ir panaudoti savo gabumus.
O Jonuko mama atsisveikindama prašo parašyti: „Tėveliai, niekada neklausykite, ką jums sako kiti, o tiesiog mylėkite savo vaiką, stenkitės jį suprasti. Ne gailėkite savęs, bet ieškokite būdų, kaip geriau pažinti savo vaiką. Mes, tėvai, ir abi sesės Joną be galo mylime ir tikime, kad jis ir kiti autizmo sindromą turintys vaikai ne tik gali rasti vietą visuomenėje, bet ir tapti naujų idėjų, išradimų autoriais, o svarbiausia – savo originaliu mąstymu mūsų pasaulį nudažyti naujomis spalvomis“.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
