Pavyzdžiui, ajerų šaknis, beržų pumpurus, įvairias pievų žolių šaknis – balandžio mėnesį; šalavijų, žemuogių lapus – gegužę; kraujažoles, gysločius, sidabražoles, ramunėles, dilgėles ir kt. – visą vasarą.
Vartojamos visos dilgėlių dalys
Nepraleiskime momento, nes ateina metas, kai sodria žaluma pasidabinusiose pievose ir miškuose galime prisirinkti ir vaisto, ir maisto, rašoma Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos svetainėje.
Liaudies medicinos magijoje gyvavo tikėjimas, kad ligas galima išgąsdinti, išvaryti ugnimi ar dūmais, nuplauti vandeniu ar išplakti.
Buvo tikima, kad dilgėlė yra blogį nukreipiantis augalas, todėl jomis plakė skaudamas vietas, ypač sergant sąnarių skausmais ar radikulitu, ir taip buvo išvaroma iš žmogaus liga.
Dilgėles galime rinkti nuo pavasario iki rudens. Balandžio, gegužės mėnesį surinktos jaunos dilgėlės yra pačios skaniausios ir sultingiausios, jos tinka patiekalams šviežios ir šaldyti.
Surinktos vasaros metu iki žydėjimo gerai arbatoms ir žaliesiems milteliams, kurie dedami į prieskonių mišinius, pabarstams ir įvairiems kepiniams tešlai pagerinti.
Rudeniop renkamos dilgėlių sėklos, jos yra vienas labiausiai stimuliuojančių produktų, sako, veikia stipriau net už kavą. Na, o didžiausi gurmanai rudenį gali išsikasti dilgėlių šaknų ir pasigaminti dilgėlių šaknų miltų.
Dilgėlių naudingosios savybės
Dilgėlės lapuose yra vitaminų, flavonoidų, mineralinių medžiagų. Didžiosiose dilgėlėse esančios medžiagos mažina cukraus kiekį kraujyje, gerina medžiagų apykaitą. Dilgėlėmis gydoma mažakraujystė.
Tačiau atsargiems reikia būti tiems, kam yra padidėjęs kraujo krešėjimas. Kaip sako liaudies išmintis, turėkime saiką ir būkime atsargūs „nepulkime kaip nuogi į dilgėles“.
Dabar, pavasarį, kai esame išsekę po žiemos, dilgėlės padės sustiprinti kūną. Pasidarykite vitaminų užtepėlę:
- kelios saujos jaunų dilgėlių,
- 1–2 česnako skiltelės,
- saujelė kedro riešutų,
- alyvuogių aliejaus,
- citrinos sulčių,
- kietojo sūrio.
Visa sutrinkite, sutarkuokite, pasūdykite, skanaukite ir būkite sveiki.
