Lietuvoje auginamos 3 žilakrūmių rūšys: siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia), amerikinis žilakrūmis (Elaeagnus commutata) ir gausiažiedis žilakrūmis (Elaeagnus multiflora)
Išskirtinis augalas
Šis augalas vertas sodininkų dėmesio. Jis išskirtinai dekoratyvus ne tik dėl dailios lajos formos, bet ir dėl įdomių lapų: jų viršutinė pusė yra žalia, o apatinė – sidabriška, padengta rusvais žvyneliais. Dėl žvyneliais pasidengusių ūglių krūmas dekoratyvus ir žiemą, ir vasarą. Žiedų aromatas privilioja daug vabzdžių apdulkintojų, tarp jų – ir bičių.
Žilakrūmis – dygliuotų tiesių šakų dekoratyvus krūmas, kuris užauga iki 3 m aukščio ir gali būti suformuotas net kaip medelis. Žilakrūmio lapai žali, pailgi, 3–7 cm igio, 2–4 cm pločio, apatinė jų pusė sidabrinės spalvos.
Gražiai žilakrūmiai atrodo ir pavasarį, kai gausiai žydi gelsvais žiedais, ir vasarą, kai jų šakos būna apkibusios apvaliomis arba pailgomis raudonomis 1–2 cm ilgio ir iki 1,2 cm skersmens uogomis. Raudoni su sidabriniais taškeliais kaulavaisiai yra savito skonio. Jų minkštimas skaidrus, sultingas. Saldžiarūgštes uogas galima šaldyti, virti iš jų kompotą, uogienę.
Žilakrūmius galima dauginti sėklomis, šaknų atžalomis ir žaliais auginiais. Sėklas verta sėti iš karto nuėmus derlių, nes tada geriau sudygsta. Sodinant į nuolatinę vietą, reikia iš anksto pasiruošti 30– 50 cm gylio ir 1,5 m pločio duobes.
Šiuos augalus galima sodinti ten, kur paviršiniai gruntiniai vandenys, nes žilakrūmių šaknys – paviršinės. Jei sunkesnė dirva, svarbu nepasodinti per giliai. Šie vaiskrūmiai nemėgsta rūgščios dirvos. Ją galima pagerinti dolomitmilčiais, kompostine žeme ar perpuvusiu mešlu. Pasodintus žilakrūmius reikia mulčiuoti.
Atsparus šalčiams
Žilakrūmiai – gana jautrūs šalčiui ir dažnai apšąla, ypač jauni daigai, kurie gali iššalti esant 25 laipsniams šalčio, todėl prieš žiemą reikėtų jais labiau pasirūpinti – apdengti eglišakiais arba mulčiuoti durpėmis. Besniegėmis žiemomis žilakrūmius būtina dengti eglišakėmis arba mulčiuoti durpėmis. Didesnius krūmus žiemai galima prilenkti ir dengti eglišakėmis ar sniegu.
Augintojai pastebėjo, kad daugiažiedžiai žilakrūmiai dažniausiai tik apšąla, bet praretinus senas ir šalčio pakąstas šakas krūmai greit atželia, žydi ir vėl gerai dera.
Žilakrūmių vaisiuose susikaupia 10–20 proc. cukrų, 15–30 proc. vitamino C, karotino, organinių rūgščių. Uogose randama 17 amino rūgščių, iš jų 7 gyvybiškai svarbios organizmui. Vaisiai valgomi švieži ir perdirbti. Sveikuolių parduotuvėse parduodamos džiovintos žilakrūmių uogos.
Vaisiuose ir lapuose yra gausybė mikroelementų: kalio, kalcio, sieros, chromo, mangano, geležies, nikelio, vario, cinko, seleno, bromo, rubidžio. Ypač vertingi žilakrūmių lapai. Juose yra cirkonio, aukso bei kadmio.
