Moteris pirko sūrelius.
Su nauju automobiliu važiuos į Druskininkus
Laimėtoja pasakojo, jog „Žemaitijos pieno“ loterijoje sudalyvavo atsitiktinai:
„Retai dalyvauju loterijose, o ir didelių laimėjimų nepasitaikydavo – laimėtų prizų vertė neviršydavo 10 eurų. Šįkart pirkau mėgstamus šokoladinius sūrelius „Magija“, pamačiau, jog vyksta loterija, ir nutariau užregistruoti pirkinių kvitą. Nors loterijos laikotarpiu registravau du čekius, būtent pirmasis buvo laimingas.“
M. Lukšaitė pasakojo, kad žinia apie laimėjimą išmušė iš vėžių: „Tuo metu kalbėjausi telefonu ir pamačiau, kad skambina nežinomas numeris. Gerai, jog sugalvojau atsiliepti. Išgirdusi naujieną, ne atsisėdau, bet priešingai – atsistojau iš nuostabos.“
Apsidžiaugė ir Monikos sužadėtinis – kadangi laimėtoja dar neturi vairuotojo pažymėjimo, už naujojo automobilio vairo kol kas sėdės jis.
„Teises bandžiau laikyti keletų kartų, tačiau nepavyko – reikės bandyti dar. Manau, kad pirma mūsų kelionė bus į Druskininkus – rudenį ten labai gražu“, – džiaugėsi M. Lukšaitė.
Pieno produktai viduramžiais buvo prabanga
Sostinės prekybos centre „Akropolis“ vykusiame renginyje istorikė Kristina Petrauskė su renginio svečiais pasidalijo įdomiais istoriniais faktais apie senąsias pienininkystės tradicijas bei Žemaitijos krašto įdomybes, rašoma pranešime spaudai.
Pasak K. Petrauskės, jei šiandien sūrio šaldytuve turi bene kiekvienas, viduramžiais pieno produktai buvo laikomi prabanga.
„Vienas valstiečio ūkis turėdavo vidutiniškai dvi karvutes, kurios tais laikais būdavo nedidelės, maždaug dobermano dydžio. Tokia buvo naminių gyvulių specifika – jie buvo daug mažesni nei šiandien.
Viduramžiais viena karvutė per metus duodavo 240 litrų pieno, tad pieno būdavo išties nedaug ir jis būdavo labai brangus“, – pasakojo K. Petrauskė.
