„Punios šilas neabejotinai yra vertingiausia biologinės įvairovės atžvilgiu miško teritorija. Ilgą laiką jame buvo vykdoma ribota ūkinė veikla ir tik pastaraisiais metais jai suteiktas rezervato statusas.
Siekiant ištirti pokyčius, kuriuos sąlygojo perėjimas į griežtos apsaugos zonos režimą, buvo pradėtas vykdyti medyno, negyvos medienos, savaiminio atsikūrimo, žvėrių daromų pažeidimų, paukščių, augalų, kerpių, grybų ir vabalų monitoringas. Pastarojo rezultatai – ypatingai įdomūs“, Vytauto Didžiojo Žemės ūkio akademijos profesorius, projekto gamtosaugos ekspertas Gediminas Brazaitis.
Jam antrino ir entomologas dr. Vytautas Tamutis: „Nors Punios šile vabalų rūšinės sudėties tyrimai jau vykdomi ne vienerius metus, tačiau jie niekada nebuvo apėmę visos teritorijos ir dažniausiai buvo fragmentiški. Pradėjus nuoseklius, kryptingus tyrimus bei kruopščią tyrimų medžiagos analizę buvo aptiktas daug didesnis rūšių spektras“.
Kadangi atliktų tyrimų medžiagos analizė dar tebevyksta, todėl tikėtina, kad Lietuvai naujų vabalų rūšių aptikimas – ne paskutinės džiaugsmingos žinios iš Punios šilo. Tikimasi, kad tyrimo rezultatai padės geriau suprasti Punios šilo ekologinę būklę ir identifikuoti Punios šilą kaip bioįvairovės išsaugojimui svarbią teritoriją.
Aptiktos rūšys liudija apie teritorijos unikalumą
„Visos 28 naujos Lietuvai rūšys – itin svarbios, juolab, kad jos kol kas aptiktos tik Punios šile. Svarbu atkreipti dėmesį, kad teritorijoje itin gausu saproksilinių (gyvenančių tik tokiose miškų buveinėse, kuriose gausu negyvos medienos) vabalų rūšių. Tai byloja apie tinkamas sąlygas jų gyvavimui“, – sakė dr. Vytautas Tamutis.
Pašnekovo teigimu, ypač įdomus pūzdravabalio (lot. Pytho depressus) aptikimas: „Ši, europinė, Vakarų taigai būdinga rūšis yra itin reta visame paplitimo areale ir priskirtina išnykstančių rūšių grupei. Ji yra susijusi su sengirėmis, vystosi po nudžiūvusių eglių, kėnių, rečiau – po pušų žieve. Tai dar vienas požymis, rodantis išties didelį Vakarų taigos buveinių Punios šile gyvybingumą“.
Mokslininkas pažymėjo, kad išskirtinę minėtos teritorijos buveinių bioįvairovę rodo ir kitos retos arba sunkiai aptinkamos rūšys (pavyzdžiui, Colon barnevillei (Leiodidae), Dorcatoma janssoni, D. substriata, D. punctulata, Stagetus borealis (Anobiidae), Denticollis borealis).
„Visgi, kadangi jau keletą metų aktyviai tyrinėju ūsuotinių paplitimą ir ekologiją, man įdomiausias radinys buvo margaūsis žieduolis (lot. Stictoleptura variicornis). Tai – itin reta vidurio ir vakarų Europoje ūsuočių rūšis“, – sakė jis.
Vienas vertingiausių miškų Lietuvoje
Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra išskirtinės vertės medynų kompleksas, kuriame dėl ribojamos ūkinės veiklos išliko daug pirmykščiams Europos miškams būdingų gamtinių komponentų.
Jame tebeauga šimtamečiai ąžuolai ir pušys, yra natūraliai susiformavusių tankumynų ir plynių, miško šlapynių ir atvirų viksvynų. Jis neretai vadinamas biologinės įvairovės židiniu dėl daugybės jame aptinkamų, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų, rūšių ir saugotinų buveinių.
2022 m. pavasarį Vyriausybė pritarė sprendimui 5 kartus išplėsti Punios šilo teritoriją ir suteikti gamtinio rezervato statusą. Tai – pirmasis Lietuvoje tokio dydžio gamtinis rezervatas, apimantis beveik visą miško masyvą. Ekspertų teigimu, tai – vienas vertingiausių Lietuvos miškų, tad čia turėtų būti sudarytos sąlygos vientisos sengirės formavimuisi.
