Emocijos dar labai šviežios, vestuvės buvo nuostabios, labai gražios, smagios, man tai tikrai vestuvės kaip iš filmų ar pasakos. Bet ko tikrai niekada nepamiršiu, tai ne šventės, o ceremonijos bažnyčioje.
Esmė tokia, kad pusseserė prieš vestuves buvo tokia paslaptinga, nieko nekvietė kartu rinktis suknelių, nors turime bendrą draugių ratą, esame artimos.
Buvo kiek keista, bet kažkaip pagalvojome, kad gal nori išlaikyti suknelę paslaptyje, gal jau žino, kokios nori ir net nėra reikalo vykti rinktis kažkokios kitokios – scenarijų prigalvojome visokių.
Pusseserės vestuvėse – jautri akimirka
Jos tuo klausimu per daug ir nejudinome, nors dėl visų kitų šventės klausimų ji vis tardavosi su mumis, klausdavo nuomonės. Ir būtent dėl suknelės liko paslaptinga iki pat to momento, kai įžengė pro bažnyčios duris.
Praleisiu tą dalį, kaip gražiai atrodė, kaip tikra princesė iš pasakos, bet svarbiausia žvaigždė buvo jos suknelė. Vos pamačiusi ją pagalvojau, kad jau kažkur mačiau, bet ne kur nors socialiniuose tinkluose ar kur kitur internete.
Vis neapleido ta mintis, kad tikrai kažkur mačiau tą suknelę, bet taip iškart nesupratau, kur. Ir tada atsigavo mano atmintis – tai suknelė iš mano tetos vestuvinių nuotraukų.
Suknelė, su kuria teta prieš daug dešimtmečių žengė prie altoriaus, tik kiek pakeista, sumoderninta, pritaikyta jos figūrai, bet vis tiek ta, išskirtinė, suknelė su istorija.
Jūs neįsivaizduojat, kaip teta apsipylė ašaromis – jai tai irgi buvo staigmena, ji nežinojo, kad išvys savo dukrą su kiek pakeista, bet vis tiek savo suknele.
Visi, kas suprato, graudinosi ir verkė. Negaliu sakyti, kad visa bažnyčia, taip hiperbolizuočiau, bet tikrai ašaros spindėjo ne vieno akyse, man ašaros byrėjo kaip pupos.
Tuo momentu tapo aišku kaip dieną, kodėl ji slėpė tą suknelę nuo absoliučiai visų – tai buvo jos staigmena. Man taip gražu, kai šeimoje daiktas keliauja iš kartos į kartą, o vestuvinė suknelė kažkodėl atrodo itin simboliška, labai gražus pagarbos gestas mamai, šeimai, santuokai.
Žinau, kad dabar pilna naujausių dizainų, moderniausių, išskirtiniausių suknelių, bet koks džiaugsmas galėti žengti prie altoriaus ir ištarti „taip“ vilkint suknele, kurią kažkada vilkėjo brangiausias žmogus – mama... Net dabar graudinuosi, kaip buvo gražu ir jautru.
Labai norėjau tuo pasidalinti ir jei kas svarsto apie tokią idėją, noriu labai padrąsinti imti ir daryti, nes toks atsiminimas išliks visam gyvenimui. Ir kas žino, gal tą pačią suknelę kažkada per vestuves apsivilks ir jūsų dukros.
Autorė: skaitytoja Daina
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
