Centro įkūrėjas, psichologas Antanas Mockus pastebi, jog „perfekcionisto savęs vertinimas priklauso nuo pasiekto rezultato, todėl tokiam žmogui įprasta labai kritiškai reaguoti į savo ir aplinkinių klaidas, o tai gyvenimą pripildo sekinančios įtampos bei kuria nerimastingą, depresišką nuotaiką, kuri gali peraugti ir į depresiją. Tai galioja tiek tiems perfekcionistams, kurie siekia tobulumo, desperatiškai mėgindami kiekvieną užduotį atlikti be priekaištų, tiek tiems, kuriuos vidinė įtampa verčia atidėlioti ir nepadaryti darbų, tarsi iš anksto žinant, kad vis tiek bus netobula“.
Pasak psichologų, perfekcionizmo užuomazgas paprastai galima atrasti dar vaikystėje, kai vaikas tėvų raginamas būti pirmūnu moksle ar pasižymėti kitais pasiekimais, taip tarsi siunčiant žinutę, kad dėmesio ir meilės yra vertas tik būdamas rezultatyvus. Daugiau apie tai – pokalbyje su psichologe G. Šėmytė.
Kaip vertinti perfekcionizmą? Kas lemia, kad šis bruožas tampa labiau teigiamu ar žlugdančiu veiksniu žmogaus gyvenime?
Perfekcionizmas gali būti visoks. Pavyzdžiui, sportininkams ar menininkams jų konkrečioje srityje gali padėti siekti gerų rezultatų, pergalių, tačiau esminis elementas čia – veiklos ir rezultato teikiamas pasitenkinimas, rodantis sveiką perfekcionizmą. Tuo tarpu žlugdantis perfekcionizmas dažniau apima daugelį gyvenimo sričių – žmogus siekia būti tobulas darbe, santykiuose, nori tobulos išvaizdos. Be to, pasiekimai vertinami kaip savaime suprantami ir neteikia džiaugsmo, kadangi išsyk siekiama kito tikslo nesibaigiančiame kelyje į tobulumą.
Dažnai sau keliami tikslai būna nerealistiški, tarkime, žmogus siekia per tris mėnesius nubėgti maratoną, nors anksčiau nėra bėgiojęs. Tačiau nepavykus pasiekti didelių tikslų vis tiek aplanko visa paletė nemalonių jausmų: nusivylimas, pyktis, gėda, pakertama savivertė.
Polinkis į perfekcionizmą – įgimtas, ar išmoktas?
Tai gerokai rečiau susiję su asmenybės bruožais, nei su aplinka – žmonės perfekcionistais savaime netampa. Pavyzdžiui, jei tėvai vaiką vertina ir giria tik už pasiekimus, tuo tarpu visos vaiko pastangos lieka nepastebėtos. Taip pat vaikui augant aplinkoje, kur žmonės linkę daug girtis savo pasiekimais, gali susiformuoti nusistatymas, kad reikia tapti sėkmingu, kad turi prilygti ir įtikti savo aplinkai, ir jeigu daug pasieksi – tave pagaliau įvertins. Ir visgi, jei negauname jokio įvertinimo už pastangas, mums ims atrodyti, kad turime viską atlikti tobulai, nes visai nesvarbu, kiek pastangų įdėsime, jei nepavyks pasiekti rezultato – viskas veltui. Taip žmogus savo, kaip asmens, vertę klaidingai sutapatina su pasiekimais.
Ar aukšta savivertė apsaugo nuo perfekcionizmo? Ir kaip ją sustiprinti?
Turint aukštą, ar tiesiog sveiką, savivertę perfekcionizmo tikimybė mažesnė, kadangi žmogus jaučiasi vertingas savaime, ir nebereikia stengtis savo vertės įrodinėti kitiems.
Savivertė dažnai susiformuoja vaikystėje ir išlieka daugmaž stabili, tačiau tikrai įmanoma ją keisti, nors kelias ilgas ir nelengvas. Savivertė auga, kai priimame sprendimus, prisiimame už juos atsakomybę, kažką pasiekę tuo pasidžiaugiame, o ištikus nesėkmei savęs pernelyg neplakame. Iš esmės, kai suteikiame sau daugiau atsakomybės, pasistengiame spręsti savo problemas, siekti realistiškų ir įveikiamų tikslų.
Kita vertus, žmogui demonstruojant pasitikėjimą savimi ir savo sprendimais – būtinai atsiras jį kaltinančių narcisizmu.
Iš tiesų ir narcisizmas nebūtinai rodo aukštą savivertę, kartais ji gali būti gana žema, ir kaip tik todėl žmogus mėgina ją kompensuoti iškeldamas save virš kitų. Dažniausiai aukšta savivertė tokių problemų nesukelia, nes padeda save vertinti nepriklausomai nuo aplinkybių, sėkmių ar nesėkmių, pasiekimų.
Kaip šių dienų begalinio naujienų srauto, socialinių tinklų kultūra susijusi su saviverte ir perfekcionizmu? Ar ji palankesnė perfekcionistui?
Šiandien paplitusi individualizmo kultūra, skatinanti daug pasiekti, tapti išskirtinėmis ir savitomis asmenybėmis. Esame vertinami pirmiausia už tai, ką pasiekiame. Socialiniai tinklai padeda išryškinti teigiamus, gražius gyvenimo aspektus, sureikšminti statusą, pareigas, aukštą atlyginimą ir jo atveriamas galimybes.
Vis dar mažai kas dalinasi sunkiomis akimirkomis, kai kažkas nepavyksta, nespėja, nepadaro, tačiau prieš mūsų akis nuolatos itin daug atostogų ir švenčių nuotraukų. Matant tokius vaizdus, susidaro įspūdis, kad visi žmonės taip ir gyvena. Natūralu, kad su jais lyginamės, tačiau svarbu sau prisiminti, kad socialiniai tinklai parodo viso labo mažą gyvenimo dalį. Juk geriau pagalvojus, ir mes savo gyvenimuose turime gražių akimirkų, bet jos nėra visas mūsų gyvenimas – lygiai taip ir kitiems. Todėl galėtų būti naudinga peržiūrėti savo socialinių tinklų srautą, gal nebūtina visą laiką žiūrėti tik į „gražius“, „tobulus“ žmones. Susifigūruokime savo srautus taip, kad juose daugiau būtų įkvepiančių, įgalinančių, o ne pavydą ir nerimą, nepasitikėjimą savimi skatinančių dalykų.
Viena vertus, matome socialiniuose tinkluose daugybę laimingų žmonių, kita vertus, psichikos sveikatos statistika prastėja, nerimas ir depresija kamuoja vis daugiau žmonių, neaplenkia nei vienos amžiaus ar socialinės grupės. Kokias pagrindines to priežastis įžvelgiate?
Šalia perdėto pasiekimų vertinimo ir iškreipto pasaulio vaizdo bei lyginimosi socialiniuose tinkluose, didėja ir psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas, vis daugiau sužinome apie patiriančius psichikos sunkumus. Taip pat pats mūsų gyvenimas tampa vis labiau technologiškas, žmonės daug laiko praleidžia dirbdami, mažiau laiko lieka socialiniams ryšiams, paprastiems pokalbiams su žmonėmis, be to, trūksta rūpesčio fizine sveikata – visa tai turi įtakos psichinei sveikatai. Taip pat reikia pasakyti, kad nerimas, panikos atakos, depresija, perdegimas neretai slepia ir perfekcionizmą, kuris tampa reikšmingu šiuos sunkumus provokuojančiu veiksniu.
Kodėl perfekcionistas rizikuoja susidurti su nerimu, depresija, perdegimu?
Perfekcionistui atrodo, kad nepavykus pasiekti tikslo reikia įdėti dar daugiau darbo, dar labiau susitelkti, pasistengti. Tai perauga į ilgesnes darbo valandas, nuolatinį mąstymą apie darbą, nuo kurio mintyse niekuomet neatsijungiama – tai tiesioginis kelias į perdegimą. Natūralu ir tai, kad perfekcionisto gyvenimą lydi didelis nerimas – juk tikslai milžiniški, o suklysti nevalia. Todėl psichologo kabinete stengiamės ne tik pamatyti žmogaus gyvenimo kontekstą, atsekti kylančių sunkumų priežastis, bet ir suprasti, ką galima padaryti, kad būtų kitaip.
Pirmoji pagalba sau – tai požiūrio keitimas, mokantis atjautos sau. Supratimo, kad suklydęs netampu blogu žmogumi. Ir tokie paprasti dalykai, kaip rūpinimasis savo fiziniais, emociniais poreikiais: miegu, sportu, mityba, poilsiu, socialiniais ryšiais, kad turiu su kuo pasidalinti sunkumais, pasikalbėti – tai sudaro tvirtą pagrindą. Dar galėtų padėti dėmesingas įsisąmoninimas, kaip būdas labiau susijungt su kūnu, su savo dabartimi.
Dar vienas iš praktiškesnių būdų tai tiesiog išbandymas veiklos su tikslu padaryti tai netobulai – tai ar imtis hobio naujo, piešti ir bandyti specialiai nupiešti blogia, tokie dalykai galėtų padėti kitaip pamatyti situaciją. Svarbu pasižiūrėti į savo kasdienybę, ar susitvarkau su problemomis, ar įstringu kaltės, savigraužos spiralėse, jaučiu didelę gėdą po to, kai suklystu, kai emocijos atrodo per stiprios tai situacijai – čia galėtų padėti specialistas. Net jei tai jums atrodo kaip nedideli sunkumai, laiku suteikta pagalba gali padėti išvengti didesnių sunkumų ateityje. Nėra ribos, nuo kurios „leistina“ kreiptis į specialistą
