Apie tai, kaip atpažinti vartojantį žmonių ir kokių klaidų vengti, tv3.lt pasakoja gydytojas psichiatras psichoterapeutas Aringas Vagonis, LSMU Neuromokslų instituto Palangos klinikos, Streso ligų skyriaus vedėjas.
1. Kaip atpažinti žmogų, turintį alkoholio arba narkotikų priklausomybę?
Reikėtų pasakyti, jog psichikos sutrikimai nėra taip lengvai atpažįstami, jau vien psichiatro pokalbio metu, trunkančio iki kelių valandų, ir tai kartais nepavyksta „atpažinti“ priklausomybės.
Žinoma, problemas dėl alkoholio ar šiai dienai vadinamosios „žolės“ artimieji pastebi žymiai anksčiau.
Tai nėra būtinai priklausomybė, žmonės daugelį metų „malšina“ skausmą, liūdesį ar baimę su psichoaktyviosiomis medžiagomis, bet kuomet tas vartojimas jau tampa žalingas, pavyzdžiui: užmiegama tik su alkoholiu ar parūkius „žolės“, vakarėlių metu visuomet būna „kablys“ (nebepavyksta sustoti), rytas prasideda nuo pagirių malšinimo alkoholiu, tuomet rizika didėja žmogui susirgti priklausomybe.
2. Gana dažnai tokie žmonės nepripažįsta ligos ir vengia apie tai kalbėti arba net slepia. Kaip reikėtų aplinkiniams elgtis ir bendrauti? Ar reikia patarti/siūlyti gydymąsi ar bendrauti įprastai, nekalbant apie priklausomybes?
Pirmiausia svarbu suprasti, jog nėra tokio „jie“ ir „mes“ visi žmonės metų metus vienokiu ar kitokiu būdu gydosi patys, kuomet yra sunku santykiuose, kuomet miršta itin svarbus artimasis, be kurio dar nemokame gyventi, kuomet patys susiduriame su mirtimi ir t.t.
Nekalbėjimas visuomet veda prie dar didesnės nežinios, įtampos, keistų "paslapčių", kurias visi žino.
Manau, jog nuoširdus pokalbis gali labai daug, ir pirmiausia, ne apie priklausomybę, o apie slegiančius sunkumus, kad ir sunkumus darbe ar namuose, gal būt apie sunkius prisiminimus. Visus mus jungia išgyvenimai, yra tik skirtumas, kaip su tais sunkumais esame išmokę „tvarkytis“.
Žinoma, jeigu matote, jog jūsų pokalbio nebepakaks, gal būt ir galima neįžeidžiant, jautriai pasiūlyti kreiptis ten, kur pats tikite, jog padeda - žmonės linkę tikėti vieni kitais, kartais labiau, nei daktarais.
3. Kaip padėti žmogui atrasti gydymosi/pagalbos kelią? SIūlyti tiesiogiai ar kalbėti užuolankomis?
Šiai dienai psichikos sutrikimai vis dar yra nemažai stigmatizuoti, niekam nėra lengva pripažinti faktą, jog serga psichikos sutrikimu.
Dėl to jau pats siūlymas gydytis yra jautrus dalykas. Svarbu suprasti, ar pats žmogus nori ieškoti kelio, ar tik jūs, aplinkiniai labiau nori.
Jeigu jaučiate, jog pats žmogus linkęs pagalbos, tuomet ko gero mielai jus išgirstų. Manau geriausia kalbėti savo asmeniniu patyrimu, kas padėjo jūsų artimąjam ar pažįstamąjam, gal žinote gerą specialistą ir t.t., tą žinoma geriau kalbėti ne užuolankomis.
Jeigu žmogus nenori pagalbos, tuomet gali padėti tik tie, kuriais žmogus pasitiki, tai gali būti darbdavys, įmonės direktorius, gal būt patikimas kolega, žinoma - kai kurie artimieji ar draugai.
Gali ir nebūti tokių žmonių, tada kartais gali padėti motyvaciniai "grąsinimai", pvz. dirbti gali tik su sąlyga, jeigu negersi, arba gyvensi šiuose namuose tik laikydamasis blaivybės ir t.t. Nežinau kiek ilgam tai suveiks, natūraliai kyla klausimas kas kam nori padėti, prievarta paprastai mažai duoda naudos.
4. Dėl kokių priežasčių dažniausiai žmonės linksta į tam tikras priklausomybes?
Aš priklausomybę matau kaip pasėkmę daugelio žmogaus gyvenimo aspektų: pirmiausia to, kas nepakeičiama - genetinis polinkis, biologiniai faktoriai; antra - psichologiniai faktoriai, tai vaikystėje išmokti reagavimo būdai, santykių modeliai, patirti išgyvenimai.
Taip susiformuoja charakteris, kuris ir išlieka visam gyvenimui, pavyzdžiui su polinkiu būten taip "įveikti" sunkumus.
Trečia - socuokultūriniai faktoriai - nelygu kur ir kaip žmogus gyvena: sovietmečiu, okupacijos metu lietuviai vartojo alkoholį tam, kad išgyventų nepakeliamą netekties skausmą arba Vietnamo karo metu daugelis karių vartojo heroiną, taip pat, kad išgyventų t.y. adaptuotųsi esant ekstremalioms sąlygoms.
„Rinkis gyvenimą“ – tv3.lt turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo
