Iki Šv. Kalėdų liko kiek daugiau nei viena savaitė. Kol kiti įnirtingai sukasi po parduotuvių vitrinas, Airijoje gyvenanti Lina Grikšienė tuo metu bando atrasti savo širdies ramybę.
Prieš mėnesį laiko Grikšių šeimai teko atsisveikinti su šeimos pagranduku – vos metukų sulaukusiu Kajumi. Šis mažasis herojus nors pasaulyje praleido tik tiek laiko, tačiau jį pamilti spėjo daugelis tv3.lt portalo skaitytojų.
Viskas vyko žaibišku greičiu
Naujienų portalui tv3.lt susisiekus su pačia L. Grikšiene, moteris sutiko papasakoti, kaip šiuo metu ji jaučiasi ir kokie būdai padeda jai susitaikyti su netektimi.
Grįžusi į lemtingas akimirkas prieš pat Kajuko išėjimą, Lina prisimena, kad viskas prasidėjo tuomet, kai ji kartu su juo grįžo iš Lenkijos reabilitacijos.
„Jis man jau Lenkijoje pasirodė įtartinas, pradėjo kosėti, daviau jam vaistų. Jokios temperatūros ar kitų šalutinių požymių visiškai nebuvo, mes išeidavome pasivaikščioti po parkelį“, – vos tramdydama ašaras prisimena moteris.
Netrukus Lina su Kajumi grįžo į Dubliną, o čia juos pasitiko vyras. Jau tuomet Kajus pradėjo sunkiai kvėpuoti, pavalgė, bet ne tiek, kiek anksčiau.
„Pradėjau galvoti, gal bus koks plaučių uždegimas arba bronchitas, maža ką. Vyras patikino važiuoti į ligoninę. Ir jau kai atvažiavome, viskas per vieną sekundę apsivertė aukštyn kojomis. Jo rūgštis kraujyje sukilo iki 27, o čia jau mirtina dozė žmogui“, – sako ji.
Kajus nedelsiant buvo pervežtas į Dublino ligoninę, kurioje medikai tėvams didelių vilčių neteikė iš karto. Čia Kajukas praleido paskutines savo gyvenimo akimirkas.
Sulaukia didžiulio palaikymo
Lina sako, kad atsitiesti po skausmingos sūnelio netekties jai ypač padeda artimieji, o taip pat ir ypatingus vaikus vienijančios organizacijos „Vilties spindulėlis“ mamos.
„Vilties spindulėlio mamos iš tiesų labai stipriai mane palaiko, vis pabendraujame ir nenutrūksta mūsų ryšys. Rašo ir daug žmonių, kurių net nepažįstų, klausia, kaip mums sekasi. Tikrai yra žmonių, kurie domisi ir rūpinasi. Jau nekalbu apie šeimos narius“, – sako moteris.
Būtent artimieji šalia Linos ir jos šeimos buvo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Giminės į Kajuko laidotuves atskrido net iš Lietuvos, o atsisveikinti su mažyliu atėjo tiek daug žmonių, jog tarp jų net buvo ir bendruomenė iš Linos sūnaus koledžo.
„Sūnūs mokyklose iš tiesų gauna labai didelę pagalbą, palaiko tiek mokytojai, tiek klasiokai. Labai didelę pagalba suteikė sūnaus koledžo bendruomenė, ištiesė begalinę pagalbos ranką. Kai jie atėjo į laidotuves, tai buvo taip nuoširdu ir įspūdinga. Mes esame imigrantai, o jie priima mus kaip savus“, – atvirai kalba netektį išgyvenanti moteris.
Stengiasi nepasiduoti
Ir nors Lina su šeima vis dar šviežiai išgyvena netektį, vis dėlto moteris visais įmanomais būdais stengiasi nepasiduoti liūdesiui ir grįžti į gyvenimo rutiną.
„Jau po truputį stengiuosi grįžti į tą kasdieninę rutiną, aišku, manyje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dabar atrodo, kad to laiko dienoje yra per daug, bet tuo pačiu stengiuosi nesėdėti namuose, išvažiuoti, kažką veikti, kad tik apie tai negalvoti, o jeigu ir galvoti, tai tik gražius dalykus, koks jis buvo mūsų superinis stimuliukas“, – atvirauja Lina.
Šiemet Šv. Kalėdos Grikšių šeimai bus kitokios nei visiems kitiems, mat šeima šį kartą šventes sutiks be savo mažylio.
Tačiau Lina sako, kad tradicijų šiemet jie tikrai laikysis – puoš namus, eglutę ir stengsis sukurti šventinę nuotaiką savo vaikams.
„Svarbiausia, kad vaikai būti sveiki. Niekada negali žinoti, kada gali viskas apsiversti aukštyn kojomis, kad ir kas benutiktų, visada reikia ne tik save žiūrėti, bet ir toliau eiti į priekį. Aš žinau, kad Kajukas tikrai nenorėtų matyti mūsų liūdnų“, – priduria Lina.
Primename anksčiau aprašytą Kajuko istoriją:
Per mažas vaisiaus svoris
Kaip tuomet prisimenė pati Lina, jos nėštumas buvo ilgai lauktas ir planuotas, tiesa, moteris pasirinko savo nėštumą patikėti stebėti Dubline dirbantiems gydytojams, nes manė, kad didesniame mieste gaus geresnę priežiūrą.
„Galvojau, kad bus geriau, iš tiesų ir buvo geriau, galbūt tik reikėjo gal didesnės priežiūros. Visą nėštumą jaučiausi gerai, bet septintą nėštumo mėnesį viena gydytoja pastebėjo, kad mano pilvas yra per mažas ir nusprendė pasverti vaisių. Pamatė, kad jis nėra atitinkamo dydžio, kokio turėtų būti. Svėrė tik 1,6 kilogramo“, – pasakojo pašnekovė.
Pastebėjus netinkamą vaisiaus dydį, medikai nutarė Liną paguldyti į ligoninę ir taip stebėti vaisių, jo spyrius, judesius ir augimą. 36-ąją nėštumo savaitę medikai nusprendė moteriai atlikti Cezario pjūvį, nes matė, kad pilve yra nestabilūs vandenys ir kraujo pratekėjimas pro placentą.
„Medikai galvojo, kad inkubatoriuje jam augti bus geriau. Tačiau štai, mums jau dešimt mėnesių, o kol kas vis dar vargstame. Kai kurias ligas gydytojams pavyko apmažinti, bet yra stiprus medžiagų apykaitos sutrikimas ir aukštas rūgšties kiekis kraujyje“, – sakė Kajaus mama.
Priežasčių medikai neranda
Kai pirmą kartą Kajus išvydo šį pasaulį, jis suverkė, tačiau nekvėpavo. Kūdikiui iš karto prireikė deguonies kaukės, kurią naudoti reikėjo ištisą savaitę.
Vėliau išryškėjo ir kitos sveikatos problemos – širdies problemos (gerai nedirbo vienas iš raumenų), aortoje nustatytas susidaręs krešulys. Po keturių savaičių Kajus buvo pervežtas į Vaikų ligoninę Dubline, kur jis buvo stebimas dėl laktato (red. Pieno rūgštis).
Tuomet Kajui buvo suėję dešimt mėnesių. Iš pirmo žvilgsnio, jis atrodė sveikas ir gūguojantis berniukas, tačiau jis nesėdėjo, nelaikė žaislų, o jo raida atitiko keturių-penkių mėnesių kūdikio raidą.
Šeima nuolatos važiuodavo tikrintis į Dubliną, tačiau konkrečių atsakymų jie vis negaudavo, o tyrimai užtrukdavo gana ilgai.
„Kol kas gydytojai negali nustatyti vienos tikslios Kajaus sveikatos sutrikimų priežasties, tikslių atsakymų jie neranda. Gali būti daug priežasčių, tačiau vienos tikslios nei vienas gydytojas mums nėra pasakęs. Mes lankėmės ir pas Lietuvos medikus, jie taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl taip atsitiko“, – tuomet pridūrė Lina.
Nebuvo paskirti kiti specialistai
Kajaus mama tada prisiminė, kad pats pirmasis šeimos gydytojas paminėjo, jog vaikui gali būti problemos ateityje su raumenimis. Tačiau kol medikai buvo susikoncentravę į vaiko svorį, jam nebuvo paskirtas nei akių gydytojas, neurologas nei kitas specialistas.
„Tik paminėjo, kad medžiagų apykaitos sutrikimas gali eiti per visą vaiko kūnelį, o kas blogiausia, tai atsiliepia ir jo vystymuisi. Jau kai jis buvo devynių mėnesių, kartu su vyru matėme, kad kažkas yra negerai, jis buvo toks minkštutis ir gležnutis.
Kai lankėmės Lietuvoje, medikai rekomendavo išbandyti reabilitaciją Slovakijoje ir už geradarių žmonių pinigus mes ten apsilankėme“, – tuomet prisiminė moteris.
Reabilituojantis Slovakijos ADELI centre, ten dirbantys specialistai, apžiūrėję Kajų, patikino, kad jo raumenų tonusas buvo miksuotas, tai reiškia, jog jo kojytės buvo per daug įtemptos, o rankos, krūtinė ir kaklas priešingai – per silpni. Tam, kad sustiprinti berniuko raumenis, šeima šiame centre dar turėjo apsilankyti ne vieną kartą.
Tačiau jau net ir po pirmosios reabilitacijos šeima pastebėjo žymius Kajaus pokyčius.
„Po dviejų ten praleistų savaičių stipriai matėsi jo pagerėjimas. Jis tapo guvesnis, bando draugauti ir su žaislais, išlaiko ilgiau akių kontaktą. Žinoma, reikia įdėti daug darbo, bet pažanga tikrai yra“, – tuomet atviravo mama.
