Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Prienuose, Liucija atvažiavo į Kauną mokytis Vytauto Didžiojo universitete. Dar studijų metais mergina ne kartą atliko praktiką Ispanijoje, tad jos šeima nenustebo, kai po studijų ji persikraustė būtent į šią šalį.
Būtent šioje saulėtoje šalyje Liucija sutiko savo gyvenimo meilę. Amerikietis vaikinas čia taip taip studijavo. Pajautę meilę iš pirmo žvilgsnio, jaunuoliai greitai suprato, kad reikia rinktis tarp Europos ir Amerikos.
Nieko nelaukusi, Liucija persikėlė į atskiru pasauliu dažnai pavadinamas Jungtines Amerikos Valstijas.
Liucija, pirmuoju jūsų išvažiavimo tašku tapo saulėtoji Ispanija. Kokios mintys jums kyla, prisiminus šį gyvenimo laikotarpį?
Iš pradžių gyvenau mažesniame miestelyje tarp Madrido ir Valensijos, o po to persikėliau gyventi į Madridą. Ispanija yra nepakartojama šalis, kurioje kiekvienas miestas turi gilias tradicijas ir ilgą istoriją. Gyvendama mažesniame miestelyje dažnai pasijausdavau lyg ispaniškame filme – tradiciniai pastatai, kavinukės, parduotuvės, barai, aplink auga alyvuogių medžiai, vynuogynai, saulėgrąžos.
Visi vieni kitus pažįsta pagal vardą, sveikinasi su šypsena, nepatingi paklausti kaip sekasi, kas naujo. Neatsiejama ispanų gyvenimo dalis – siesta, nesuskaičiuojama daugybė įvairiausių švenčių ir susibūrimų, visa tai turėjau galimybę pamatyti iš arti.
Buvo tikrai linksmas ir įdomus laikas.
Gyvenimas Madride turi visiškai kitokį ritmą negu mažesniame Ispaniškame miestelyje. Tai pasakiškas miestas, kuriame galimybės yra beribės ir kuriame kiekvienas gali atrasti jį dominančius dalykus – pradedant meniu, kultūra, baigiant parkais ar maistu.
Drąsiai teigčiau, kad laikas, praleistas Ispanijoje, man buvo vienas įsimintiniausių gyvenime.
Užsienyje sutikote ir savo gyvenimo meilę. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Su dabartiniu vyru susipažinau atlikdama praktiką Madride. Jis tuo metu studijavo šiame mieste. Manau, jog nuo pat susipažinimo dienos jautėme vienas kitam simpatiją, kuri gana greitai išaugo į meilę.
Kadangi daug laiko praleisdavome kartu ir buvome atviri vienas kitam, sprendimą sukurti šeimą abu priėjome labai natūraliai.
O kaip į jūsų sprendimą pasilikti užsienyje reagavo draugai, šeima?
Šeima ir draugai sureagavo tikrai gerai, tad kažkokių neigiamų reakcijų išvis nesulaukiau. Šiuo metu manau yra labai normalus dalykas, kad tuokiamasi su užsieniečiais, ir tuo labiau emigruojama gyventi į kitas šalis.
Žinoma, tėvai klausė ar tikrai esu tikra dėl savo sprendimo. Bet aš jau nuo pat paauglystės buvau gana savarankiška asmenybė, tad didžiąją dalį sprendimų priimdavau pasitikėdama savimi.
Šis atvejis nebuvo išimtis. Be to, ir tėvai, ir draugai susipažino su mano dabartiniu vyru dar gerokai prieš mums susituokiant. Kitaip tariant, tai niekam nebuvo didelis siurprizas.
Neretai yra sakoma, kad skirtingų tautybių žmonėms yra sunku gyventi kartu, juk skiriasi papročiai, vertybės ar supratimas. O ką jūs galėtumėte į tai atsakyti iš savo patirties?
Mano vyras pats yra kilęs iš skirtingų tautybių šeimos: jo tėtis amerikietis, o mama iš El Salvadoro, todėl šiuo atveju mums manau yra šiek tiek lengviau. Kadangi jis pats yra iš skirtingų kultūrų šeimos, dėl to jo požiūris į daugelį dalykų yra labai atviras ir platus.
Dar pliusas buvo ir tas, kad jis gyveno keletą metų Europoje, tad ir europietiška kultūra jam nebuvo svetima. Patikėkite, daugelis dalykų Europoje ir Amerikoje skiriasi kaip diena ir naktis, ne veltui sakoma, kad Amerika yra kitas pasaulis – tiek tradicijų, kultūros ar netgi darbo atžvilgiu.
Bet manau santykių pradžioje mes abu išmokome kaip priimti vienas kito skirtumus ir panašumus, tad kuo daugiau laiko gyvename kartu, tuo tie minimalūs skirtumai atrodo visiškai nereikšmingi.
Turbūt iš pradžių daugiausiai kuriozų ar juoko būdavo (ir dar kartais pasitaiko) kalbos atžvilgiu, kas yra visiškai suprantama, kuomet nekalbi savo gimtąja kalba su antra puse.
Mano tėvai, deja, negali susikalbėti angliškai, tad tenka visuomet vertėjauti, tiek tarp vyro ir jo tėvų, bet tikiuosi mano vyras kada nors pramoks ir lietuvių kalbos. Nors ir tėvus raginu pradėti mokytis anglų arba ispanų. Žiūrėsime ateityje, kas greičiau išmoks.
Pati jūs užsiminėte, kad Amerika būtų galima pavadinti atskiru pasauliu. Ar nebuvo sunku jums pačiai ten pritapti?
Pirmas miestas, kuriame gyvenau Amerikoje buvo Majamis, tad, kaip galite suprasti, įspūdžių netrūko. Man, kaip merginai, Lietuvoje praleidusiai didžiąją gyvenimo dalį, Majamis pasirodė be galo įspūdingas miestas. Paplūdimiai, dangoraižiai, palmės, kultūra, žmonės, maistas – viskas atrodė kaip filmuose. Jei esate matę bent vieną filmą, kurio veiksmas vyktų Majamyje, tad taip viskas yra iš tikrųjų ir aš tikrai neperdedu.
Majamyje gyvenau apie pusę metų, po to persikėlėme darbo reikalais į Sietlą – tai labai skirtinga vieta nuo Majamio. Žmonės ir kultūra Sietle labiau primena Europos šiauresnes šalis, galbūt dėl oro ir dėl aplinkos. Dabar vėl gyvename Majamyje, bet nei čia, nei Sietle neturėjau jokių sunkumų adaptuotis prie aplinkos.
Galbūt reikia sugebėti adaptuotis prie karščio Majamyje, bet visa kita, bent man, nesukėlė jokių sunkumų. Man Amerika ir iš pradžių, ir iki dabar atrodo be galo spalvinga šalis, su neišmatuojamomis galimybėmis ir savais iššūkiais. Tereikia pasitikėti savimi, kad ir kur pasaulyje bebūtum, pritapti nebus sunku.
Šiuo metu kuriate savo maisto tinklaraštį „Lithuanian in the USA“. Kaip užgimė ši jūsų idėja?
Kiek galiu prisiminti savo gyvenime visuomet buvau apsupta nuostabių močiučių ir mamos, kurių gaminamas maistas buvo ir yra pasakiškai skanus. Tad nuo vaikystės dažnai su jomis sukiodavausi virtuvėje, būdavau ta mažoji asistentė ir patiekalų bei ingredientų testuotoja.
Rašyti blogą mintis kirbėjo jau senokai. Tik gal buvo kiek sunku nuspręsti kokia tematika, apie ką norėčiau rašyti. Kadangi maisto gaminimas nuo pat mažų dienų man teikė džiaugsmą, tad nusprendžiau, kad būtų visai smagu ir įdomu pasidalinti su kitais savo išbandytais ir pasitvirtinusiais receptais.
Kai persikėliau gyventi į Ameriką, pradėjau gaminti daugiau amerikietiškų, Lotynų Amerikos ir ispaniškų patiekalų ir, be abejo, pasiilgdavau lietuviškos virtuvės. Todėl mintis rašyti tinklaraštį apie maisto gaminimą atėjo labai natūraliai, tai buvo tarsi hobio perkėlimas į internetą.
Tuo pačiu pagalvojau, kodėl gi tinklaraštyje nepasidalinus kasdienio gyvenimo Amerikoje įspūdžiais ar akimirkomis iš kelionių po aplankytas naujas vietas.
Esate kilusi iš Lietuvos, gyvenote Ispanijoje, o šiuo metu Amerikoje. Tačiau, kurios šalies virtuvė yra jūsų mėgstamiausia? Labai geras klausimas, į kurį gana sunku sugalvoti vieną, trumpą atsakymą. Manau man labiausiai prie širdies yra lietuviška ir ispaniška virtuvės.
Lietuvišką virtuvę mėgstu dėl to, nes su lietuviškais, tradiciniais patiekalas esu užaugusi nuo pat vaikystės, jie man primena namus, šeimą, nuo mažumės įskiepytas tradicijas ir vertybes.
O ispanišką virtuvę įsimylėjau tik persikėlusi gyventi į Ispaniją. Negalėjau atsistebėti, kaip ispanai naudodami paprasčiausius ingredientus sukuria nuostabius, kvapnius ir be galo skanius patiekalus. Tad būtinai norėjau išmokti, kaip gaminti ispaniškus patiekalus.
Virtuvėje sukatės viena, ar gaminti bei ragauti patiekalus padeda ir jūsų vyras?
Mano vyras yra pagrindinis mano gaminamo maisto kritikas. Ir tuo tikrai nesiskundžia (juokiasi). Jis pirmasis visuomet paragauja ir įvertina mano pagamintus skanumynus.
Maniškis pats visiškai negamina, bet nuo to dar geriau, nes man lieka daugiau vietos virtuvėje. Tuo labiau, aš dažnai eksperimentuoju, gaminu naujus patiekalus, tad tikrai užtruktų, kol paaiškinčiau kaip, ką reikia daryti.
Mūsų namuose virtuvė yra mano sfera ir hobis.
Kiek darbo, pastangų ir laiko pareikalauja jūsų receptai? Kaip atrodo recepto sukūrimo etapai?
Viskas prasideda nuo meniu susidarymo savaitei, po to nusiperku reikalingus produktus ir tada savaitės eigoje gaminu patiekalus iš pačios susigalvoto meniu. Tad viskas prasideda nuo idėjų, ką norėčiau aš ar vyras tą savaitę valgyti. Tuomet arba susirandu norimų patiekalų receptus, idėjas internete arba pati ką nors „išrandu“.
Po patiekalo pagaminimo seka jo fotografavimas, galvoju kaip patraukliau, gražiau patiekti, kaip nufotografuoti.
Tada aprašau receptą, pateikiu pastebėjimus ir patarimus lietuvių kalba. Kadangi tinklaraštį rašau dvejomis kalbomis, viską pati išverčiu savo pajėgumais į anglų kalbą, kad receptas būtų prieinamas ir tiems, kas lietuviškai nekalba.
Pats paskutinis žingsnis visuomet būna recepto pasidalinimas socialinėse platformose. Jose receptą trumpai aprašau taip pat lietuvių ir anglų kalbomis – štai tokie mano receptų sukūrimo etapai. Gali pasirodyti vienas juokas, bet prie kiekvienos dalies reikia padirbėti.
Jūsų tinklaraštyje galima rasti gausybę lietuviškų patiekalų. Ar pasiilgstate Lietuvos, dažnai čia sugrįžtate?
Manau, kad pasiilgstu labiau ne tiek pačios Lietuvos, bet ten likusios šeimos ir draugių. Vis dėlto tai labai natūralus dalykas kiekvienam išvykėliui – ilgėtis artimųjų ir draugų, nebent esi išvykęs labai mažas su savo šeima, arba neturi jokių prisiminimų su gimtąja šalimi. Tačiau ir pasiilgus visada galima pasiskambinti, susirašyti, galiausiai dabar ir atstumas nėra tokia didelė bėda, sėdi į lėktuvą ir skrendi.
Aš visada stengiuosi išlikti pozityvi ir manau, kad nėra padėties be išeities. Iš tiesų į Lietuvą buvau sugrįžusi visai neseniai, praėjusią vasarą, tad visai nedaug laiko praėjo. Manau ateityje, šiemet ar kitąmet dar turėsiu ne vieną kelionę į Lietuvą, priklausomai nuo aplinkybių. Žinoma, visada smagu aplankyti savo gimtinę.
Liucija, kuo gyvenimas svetur skiriasi nuo kasdienybės ir žmonių čia, Lietuvoje?
Turbūt kad ir kokią šalį bepalygintume su Lietuva, gyvenimas užsienyje ir Lietuvoje skirsis gana nemažai. Tačiau tai labai normalu, nes kiekviena šalis turi savą kultūrą, tradicijas, kalbą, elgsenos įpročius, pomėgius – vardinti galima be pabaigos.
Amerika yra didžiulė šalis su daugybe valstijų, kurių kiekvienoje yra savitos taisyklės, nusistovėję požiūriai ir normos. Be to čia gyvena milijonai imigrantų, kurių kiekvieno šeima yra tarsi maža valstybė, turinti savas tradicijas, priklausomai iš kur žmonės yra atvykę.
Paskaityti Liucijos kuriamą tinklaraštį galite čia.
