Restorano vadovės pareigos vos 19-kos, pamokos iš geriausių pasaulio šefų ir nepasidavimas siekiant svajonės davė saldžius vaisius, kuriais Simona dalinasi net su aukščiausias pareigas užimančiais Lietuvos ir užsienio politikos bei šou verslo atstovais.
Apie restoraną svajojo nuo vaikystės
Pasakodama apie savo šefės karjeros pradžią, S. Lauren šypsodamasi sako, kad jau nuo 4 metų mamai pasakojo, kad svajoja atidaryti savo restoraną. Tokią pačią svajonę kartojo ir 15-kos, tik tuomet visi numojo ranka – tuomet didžiausia atsakomybė buvo baigti mokyklą.
Simona kurį laiką savo svajonių profesiją nustumdavo į šalį – baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą ir ten studijavo ekonomiką.
„Studijos mane žudė, nes tai buvo laiko tampymas. Sakiau: „Mama, man labai gaištasi laikas, pereisiu į neakivaizdines studijas ir važiuoju į Vilnių – mokinsiuosi ir ten dirbsiu“. Labai norėjau dirbti, tad kodėl negaliu visko suderinti?“, – pasakoja pašnekovė.
Kaip tarė, taip ir padarė – pakeitusi studijų formą ir išvykusi į Vilnių būdama vos 18-kos Simona įsidarbino restorane. Kaip pati sako, jame buvo nuo pat jo atidarymo, o karjeros laiptais kilo greičiau nei pati tikėjosi.
„Gavau galimybę vadovauti restoranui po pusės metų, buvo nerealu 19 metų merginai gauti tokią galimybę. Pamenu, klausiau savininko, ar jis nebijo? Jis pasakė, kad tai yra mano galimybė – arba aš ją priimu, arba atsisakau ir vėliau gailiuosi“, – prisimena S. Lauren ir sako, kad šie žodžiai iki pat šiandien įstrigę jos galvoje.
Nors tuomet darbe su maistu bendro turėjo ne tiek daug, vos radusi laisvą minutę ji skubėjo į virtuvę ir šefų klausinėdavo apie kiekvieną smulkiausią detalę. Kaip pati sako, smalsumas visuomet nugalėdavo, nors kai kurie to ir nesuprato:
„Man maistas visada rūpėjo, bet reikėjo nuo kažko pradėti. Mane pamokydavo, rodydavo, pasakodavo, nes kai tik turėjau laisvą minutę, stovėdavau virtuvėje. Manęs klausė, kam man to reikia, bet man tai buvo be galo įdomu.“
Jau tuomet, įsisukusi į restoranų veiklą, ji aptarnavo Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, o ši patirtis ilgam įsirašė į jos atmintį.
Gamino ir JAV viceprezidentei
Sėkmingai kilusi karjeros laiptais Vilniuje ir išmokusi kulinarijos paslapčių, ji sulaukė pasiūlymo kelti sparnus į Norvegiją ir plėsti savo galimybės. Ir Vilnius jau darėsi kiek per mažas, nes ambicijų ir aukštų tikslų Simonai niekad netrūko.
Pradėjusi kaip pagalbinė virtuvės darbuotoja, S. Lauren vietoje nestovėjo – po kurio laiko tapo virtuvės šefo dešiniąja ranka. Bet ir to nepakako – vėl, vos turėdama laisvą minutę, su restorano konditeriu mokėsi konditerijos subtilybių.
„Kai šalia turi tokius žmones, kurie yra vadovavę „Michelin“ žvaigždutes turintiems restoranams, kurie yra be galo kompetentingi profesionalai, kodėl nesinaudoti galimybė ir nesimokyti? Iš jų tik mokytis ir mokytis“, – šypsosi pašnekovė.
Norvegijoje pradirbusi keliuose skirtinguose restoranuose, Simona galiausiai turėjo pasirinkti, kaip elgtis – likti Norvegijoje ar keliauti į JAV pas mylimąjį. Atvirumo ir noro imtis naujų iššūkių jai netrūksta, tad galiausiai dėl meilės ji sutiko išvykti gyventi į Arizoną.
„JAV niekada nebuvo mano svajonių šalis, bet taip gavosi“, – juokiasi ji.
S. Lauren sako, kad viskas buvo tarsi nauja pradžia – nauja šalis, naujo darbo paieškos, nors patirties jau buvo prikaupusi apsčiai.
„Pradžia Amerikoje buvo įdomi. Tapau čia žinoma dėl socialinių tinklų, pradėjau į „Instagram“ kelti nuotraukas, žmonės pradėjo sekti, domėtis, taip išaugo mano auditorija“, – pasakoja Simona.
Socialiniuose tinkluose ji neliko nepastebėta – pirmiausiai sulaukė lietuvių restorano Čikagoje pasiūlymo prisijungti prie komandos. Tiesa, jo teko atsisakyti, bet S. Lauren sutiko padėti, kai tik reikės papildomų rankų – ir nusivilti tikrai neteko.
„Praeitais metais lapkričio mėnesį sulaukiau skambučio, kad atvyksta Lietuvos prezidentas ir reikia pagalbos. Gavosi taip, kad buvau Čikagoje ir gaminau vakarienę Lietuvos prezidentui ir delegacijai, tai buvo labai smagi patirtis“, – šypsosi pašnekovė.
Simonos klientų sąraše puikavosi ne tik Lietuvos prezidentai. Štai, kartą pro duris jau nešant pagamintus patiekalus, ji išgirdo, kad jais mėgausis ne kas kitas, o JAV viceprezidentė Kamala Harris. Moteris pasakoja, kad tokios staigmenos be galo džiugina. Be to, visai neseniai pasirodė ir laida „Chopped“, kurioje dalyvavo Simona ir tapo savo epizodo nugalėtoja.
Sėkmę išduoda 1 detalė
JAV padirbėjusi geriausiuose restoranuose, Simona sako galiausiai priėjusi liepto galą, kai reikėjo rinktis – likti dirbti restorane ar pereiti prie nuosavos veiklos ir dirbti sau.
„Pamačiau, kad dirbant 12-16 valandų viešbutyje aš nieko nespėju, nes paroje viso labo 24 valandos, o dar turiu vyrą, namus. Teko priimti sprendimą, kuriuo labai džiaugiuosi“, – pasakoja S. Lauren, pasirinkusi visas jėgas sutelkti nuosavoje veikloje.
Šiandien Simona dirba su VIP klientais, kuriems ne tik ruošia vakarienes ar degustacijas, tačiau padeda ir nuo nulio suorganizuoti įvairiausias šventes – mergvakarius, metines, gimtadienius, jubiliejus.
„Sako, kai žmogus myli savo darbą, jis nejaučia, kad dirba. Taip, pavargsti, būna labai sunkių dienų, kai reikia gaminti šimtams, tūkstančiui žmonių, bet rezultatas viską atperka“, – šypsosi pašnekovė.
Išties, nesunku suprasti, kodėl moters gaminamas maistas pakeri žmones. Čia susipina prancūziška klasika ir moderni kulinarija, o Simona daug dėmesio skiria ir skoniui, ir išvaizdai.
„Svarbu ne tik grožis. Jeigu nėra skonio, žmonėms nepatiks. Jie ateina ragauti, mėgautis maistu ir tikisi geros patirties.
Jeigu užmigsi, pasidarysi nuobodus ir klišinis. Man tai nepatinka, aš noriu augti, tobulėti ir kiekvieną kartą nustebinti žmones“, – įsitikinusi ji.
Sužavi ir asmeniškumas – kiekvieną kartą pati Simona svečiams paaiškina, ką jie ragauja ir iš ko viskas pagaminta. Ji sako, kad žmonės tai itin vertina, nes visuomet smagiau tai išgirsti iš pirmų lūpų.
Kartu su komanda kuriamais patiekalais klientus džiuginanti S. Lauren atvira – ar viskas pasisekė išduoda vienas momentas:
„Tai yra momentas, kai visi susirinkę bendrauja, atnešame pagrindinį patiekalą ir stoja tyla. Visi traukia telefonus fotografuoti, o vėliau girdi barškančius įrankius ir tik vėliau, paragavę patiekalo, žmonės pradeda girti patiekalą vienas kitam.“
