Jurijus pasakoja, kad alkoholis jo gyvenime atsirado gana vėlai – iki 22-iejų jis beveik nevartojo alkoholio. Bet vėliau, susituokus, vyresni svainiai pradėjo jį erzinti. Jie sakydavo: „Koks tu vyras, jeigu negali išgerti“, mat patys nevengdavo išgerti.
Nuo vieno butelio alaus iki odekolono
Pamažu vyras pradėjo gerti. Iš pradžių – vienas mažas butelis alaus per keletą dienų. Vėliau – po mažą butelį kasdien. Laikui bėgant to nebeužtekdavo, tad vakarais išgerdavo jau 2 ar 3, o po to nebūdavo nei vieno šeštadienio, kada Jurijus nepadaugindavo alkoholio.
„Buvo 90-ieji metai. Tais laikais dar niekas nekreipdavo dėmesio ar tu išgėręs darbe. Galėdavau darbe ir prisigerti, ir išsimiegoti. Po to, kai dirbdavau vienas – gerdavau vienas. Kai darbe pradėjo alkotesteriais tikrinti girtumą, nusprendžiau mesti darbą“, – pasakoja vyras.
Maždaug po 5 metų bendro gyvenimo, Jurijaus žmona pamatė, kad vyras turi problemų su alkoholiu, o dar po 3 metų ji nusprendė nebekentėti ir išsiskirti.
„Kai pradėjau vartoti odekoloną, po skyrybų buvo praėję maždaug 3 metai. Beveik dešimtmetis nuo pirmo alaus butelio. Per dieną išgerdavau 3-4 indelius odekolono po 200 ml ir jis ganėtinai stiprus būdavo – 60 laipsnių.
Išgėrus neskaudėdavo galvos – viskas buvo gerai. Kiekvieną kartą pats sau sakydavau, kad nuo rytojaus – viskas – nebegersiu, bet ryte atsikėlus pachmielas ir vėl prisigerdavau. Taip ratu viskas ir eidavo. Negalėdavau sustoti“, – pasakoja jis.
Matė gyvus pūvančius žmones
Galiausiai Jurijus atsidūrė lauke. Prarado butą dėl nemokėtų mokesčių, baudų ir alimentų. Neturėdamas nuolatinės pastogės miegodavo, kur papuldavo, o galiausiai prieglaudą rado apleistos ligoninės morge.
„Kartais stengdavausi negerti. Negerdavau savaitę, o ilgiausiai ištvėriau mėnesį. Bet vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Tada mano darbas buvo – vaikščioti po konteinerius. Rinkdavau tuščius butelius ir metalą. Juos pridavęs pinigus leisdavau, kad turėčiau, ką išgerti.
Apleistame morge gyvenome trise. Vėliau vieną išvežė į ligoninę ir po to daugiau jo nemačiau. Kai išvykau į centrą ten gyventi liko vienas vyras. Metus dar jį matydavau, bet vėliau ir jis dingo – gal jau nebėra ir gyvųjų tarpe“, – svarsto vyras.
Vieną rytą nubudęs Jurijus pajuto, kad negali eiti, nes kojas skauda taip lyg jos būtų sulaužytos. Tačiau vėliau skausmas dingo, tarsi savaime. Vieną dieną jis suprato, kad taip tęstis nebegali – jam reikia nustoti gerti.
„Pats sau pripažinau, kad taip neturi būti, likus metams iki patekimo į reabilitacijos centrą. Supratau, kad toliau – arba kapstausi, arba kapai. Trečio varianto nėra. Mačiau, kaip žmonės pūva gyvi, jiems pūva kojos ir miršta. Pagalvojau, kad noriu gyventi toliau“, – sako vyras.
Malda už 5 litus
Vieną kartą, besikrapštant konteineriuose, prie Jurijaus priėjo 4 ar 5 jaunos merginos ir paklausė, ar jis žino, kad Dievas jį myli. Iš pradžių vyras bandė nuvyti merginas šalin, tačiau jos pasiūlė 5 litus už tai, kad sukalbėtų kartu su jomis maldą.
„Pagalvojau, kad man tikrai nepamaišys tie 5 litai, paėmiau ir sukalbėjau maldą. Po mėnesio mano gyvenime viskas pradėjo keistis – ėmė taisytis sveikata. Buvau girdėjęs, kad prie Aušros vartų ateina moteris, kuri atneša valgyti ir pasakoja apie įvairius pagalbos centrus.
Susitikus, ji man davė Mariaus, reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ vadovo, numerį. Tada paskambinau pusseserei. Ji apsidžiaugė, nes aš buvau dingęs trims metams. Ji jau buvo apskambinusi visus morgus ir ligonines, nes galvojo, kad manęs nebėra“, – prisimena jis.
Nustebino savo ryžtu
Jurijus prisimena, kad pirmosios dienos centre buvo labai sunkios, tačiau jis visus nustebino savo ryžtu.
„Aš turėjau priėmęs sprendimą keistis. Su savimi turėjau odekolono – niekas nežinojo, kad jį prasinešiau su savimi. Galėjau naktį atsikelti ir išgerti, bet aš susilaikiau. Visi stebėjosi, kaip aš taip sugebėjau“, – pasakoja vyras.
Trečią dieną centre Jurijus prarado sąmonę. Jam buvo alkoholinė epilepsija, tačiau kitą dieną jis pasijautė kur kas geriau ir jau genėjo centro kieme esančius medžius.
„2014 metais vasario 23 aš atvykau į reabilitacijos centrą. Šiemet bus 6 metai, kai nevartoju nei lašo alkoholio. Čia be Dievo nieko nebūtų. Po tos sukalbėtos maldos kartu su merginomis pas mane gyvenime antgamtiniu būdu pradėjo viskas keistis“, – sako Jurijus.
Dabar Jurijus nuomojasi butą ir dirba statybose. Darbdaviai ir bendradarbiai žino, kad jis – buvęs alkoholikas ir nors kartais atsiranda žmonių bandančių jį pavilioti taurele, tačiau jo valia yra stipresnė.
