„Mano mama buvo gydytoja visa savo siela, – pasakoja žymios Lietuvos gydytojos nefrologės Danguolės Oželytės duktė Daina. – Ji aukodavo darbui ne tik visą savo laiką, tačiau ir asmeninį gyvenimą…“
Dainos mama gydytoja Danguolė Oželytė buvo žymi Lietuvos nefrologė (inkstų ligų specialistė), todėl jos pagalbos kasdien reikėdavo daugybei ligonių.
Pasak Dainos, netgi sugrįžusi namo po ilgos darbo dienos ligoninėje, mama vakare dar valandų valandomis konsultuodavo ligonius telefonu.
„Mama priklausė taip vadinamai „pamišusių profesorių“ kategorijai, kuriems buvo nesvarbu, nei ką jie valgo, nei kas vyksta aplink, nei kaip jie jaučiasi, – prisimena Daina. – Jai visada rūpėjo tik jos ligoniai ir jų gydymas…“
Tačiau savo pačios sveikata gydytoja nesirūpino, tiesiog nekreipė į ją dėmesio.
Gydytoja norėjo tapti nuo pat vaikystės
„Mano mama nutarė tapti gydytoja dar vaikystėje, – pasakoja Daina. – Tada sunkiai susirgo jos jaunesnysis broliukas, ir ji labai norėjo jam padėti išgyti. Mano močiutė (mamos mama) tada buvo likusi viena su trimis mažais vaikais, senelis buvo kalėjime.“
Pasak Dainos, abu jos seneliai buvo labai išsilavinę, dirbo mokytojais.
Atėjus sovietams, senelį suėmė ir pasodino į kalėjimą Alytuje.
Po kiek laiko žinomą mieste mokytoją vis dėlto paleido ir visa šeima skubiai išvyko į Kauną.
„Mano paauglei mamai tas laikotarpis buvo labai sunkus – sunkiai sergantis brolis, tik ką iš kalėjimo paleistas iškankintas tėtis, – pasakoja Daina. – Mama nemėgdavo apie tai pasakoti, tačiau aš supratau, kad būtent tada ir susiformavo pagrindinė jos gyvenimo misija – padėti kenčiantiems ir ligoniams…“
Danguolė Oželytė mokėsi labai gerai – vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu.
Po mokyklos ji studijavo mediciną Kauno Medicinos institute, kurį irgi būtų baigusi aukso medaliu, tačiau merginai pakenkė tai, kad ji principingai nestojo į komjaunimą.
„Gal tai ir išėjo į gerą, nes baigusius Medicinos institutą aukso medaliu paprastai palikdavo dirbti katedroje, o mano mama labai norėjo padėti ligoniams, – pasakoja Daina. – Gavusi paskyrimą, ji išvažiavo dirbti gydytoja į Pagėgius.“
Pagėgiuose jauna gydytoja atsidavė savo darbui visa siela.
Ji gerai diagnozuodavo ir efektyviai gydydavo ligas, pelnė didelę ligonių pagarbą.
Po kiek laiko Danguolė Oželytė nutarė praplėsti savo profesines ribas ir persikėlė į tada dar besikuriančią Vilniaus miesto klinikinę ligoninę.
Šios ligoninės nefrologijos skyriuje ji dirbo visą likusį savo gyvenimą.
Pasak Dainos, jos mama visą gyvenimą domėjosi lietuvių liaudies dainomis, priklausė Vydūniečių draugijai.
„Mama vasaromis su Romuvos draugija važinėdavo į ekspedicijas po kaimus, užrašinėdavo lietuviių liaudies dainas, – prisimena Daina. – Ji ir su mano tėčiu tose ekspedicijose susipažino…“
Tačiau pagrindinis gydytojos Danguolės Oželytės gyvenimo tikslas visada buvo padėti ligoniams.
„Kiek savo mamą atsimenu, ji visą laiką būdavo paskendusi darbuose, – prisimena Daina. –Svarbiausia jai visada buvo ligoniai ir jų problemos.“
Netgi išėjusi į pensiją, iki pat savo gyvenimo pabaigos gydytoja Danguolė Oželytė keletą kartų kas mėnesį važiuodavo konsultuoti ligonių į Utenoje esantį hemodializės centrą „Renalvita“ ir į Visagino ligoninės dializės skyrių.“
Mamos sveikatos problemų pradžia
„Mano mama dėl savo sveikatos niekada nesiskundė ir niekur nesikreipė, – atsimena Daina. – Ji visada pati savimi pasirūpindavo ir tik ji viena žinojo, kas jai yra.“
Pasak Dainos, dabar jai tikrai keista, kad jos mama visiems savo pacientams išrašydavo daugybę tyrimų, kuriais siekė labai aiškiai ir tiksliai nustatyti jų diagnozes, kad galėtų skirti tinkamą gydymą.
Tačiau sau pačiai ji nedarė jokių tyrimų, nors ir jautėsi ne visada gerai.
„Mano mama buvo labai stiprios valios ir labai užsispyrusi, – prisimena Daina. – Buvo sunku ją perkalbėti ir priversti ją padaryti tai, ko ji nenori… Tai aš to daryti ir nesistengiau.“
„Mano mamą morališkai, psichologiškai ir fiziškai labai paveikė Covid-19 pandemija, – prisimena Daina. – Bendras nerimas, pažįstamų mirtys, pasikeitimai, nežinomybė…“
Pasak Dainos, jos mama gal ir anksčiau turėjo kažkokių sveikatos problemų, tačiau apie tai nekalbėjo.
Daina visą laiką gyveno netoliese, todėl kasdien užeidavo pas mamą pažiūrėti kaip jai sekasi.
Kol ji dar buvo sąmoninga, kažkiek vaikščiojo ir galėjo šiek tiek valgyti – pagalbos neprašė ir kreiptis į medikus neleido.
Viskas buvo lyg ir neblogai, tačiau 2021 metų pavasarį Daina pamatė, kad jos mama nebegali valgyti…
Daina pradėjo ieškoti mamos šeimos gydytojo, kad ją pagaliau apžiūrėtų, ištirtų ir numatytų gydymą, tačiau situacija pradėjo taip sparčiai blogėti, kad moteris nutarė nedelsti.
Baisi diagnozė
„2021 metų birželį aš iškviečiau mamai greitąją pagalbą, – prisimena Daina. – Atvykusi gydytoja tuoj pat priėmė sprendimą vežti mamą tyrimams į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę Lazdynuose. Jų metu nustatyta diagnozė buvo baisi: mamos skrandyje buvo išplitęs piktybinis navikas, adenokarcinoma. Tai jau buvo paskutinė vėžio stadija…“
Daina iki šiol su dideliu dėkingumu atsimena Lazdynų ligoninės gydytojus, kurie tada padėjo mamai viskuo, kuo tik galėjo.
„Mamai ligoninėje įvedė stentą (vamzdelį, kuriuo užtikrinamas praėjimas iš stemplės į skrandį), kad ji galėtų valgyti, atstatė hemoglobiną, atliko daugybę tyrimų, – pasakoja Daina. – Tačiau, deja, viskas buvo jau per vėlai. Gydytojai jau tada pasakė, kad reikia ruoštis blogiausiam…“
Gydymui ir tyrimams pasibaigus beliko tik paliatyvi pagalba.
Slaugos žinių ir įrangos trūkumas
„Supratau, kad slaugyti namie sunkų ligonį, kuriam reikia specialios priežiūros, maitinimo, lašelinės, vaistų ir dar daugelio kitų dalykų, aš viena pati nesugebėsiu, – prisimena Daina. –Supratau, kad būtinai reikia profesionalios pagalbos…“
Arčiausiai nuo Vilniaus klinikinės ligoninės, kurioje Dainos mama dirbo daugiau kaip 40 metų, buvo Šv. Roko slaugos ligoninė.
Daina pagalvojo, kad mamai joje būtų labai gerai, nes ji galėtų pro langą matyti savo buvusią darbovietę, kurioje dirbo tiek daug metų, prisiminti savo pacientus, todėl nusprendė paguldyti mamą ten.
Tačiau po kiek laiko paaiškėjo, kad mama nenori šioje ligoninėje būti.
„Mama, deja, niekaip negalėjo ten priprasti ir suvokti, kad dabar ji jau yra ne daktarė, o ligonė, – prisimena Daina. – Ji nepaprastai norėjo grįžti namo…“
„Vežk mane namo, – kartodavo ji man. – Aš noriu ramiai numirti…“
Tačiau atvežus mamą namo, Daina suprato, kad viena pati slaugyti mamos nepajėgs.
„Parvežusi mamą namo aš buvau labai pasimetusi, – prisimena Daina. – Galvojau: „Viešpatie, kaip aš susitvarkysiu?… Aš gi neturiu reikiamų žinių, kad galėčiau ją tinkamai prižiūrėti ir slaugyti, nemoku suleisti vaistų…“
Hospiso pagalba Dainos mamai
Pasak Dainos, tuo metu ji jau buvo perskaičiusi daugybę informacijos apie paliatyvią pagalbą ir socialinės paramos tarnybas, tačiau norint gauti šias paslaugas reikia daugybės dokumentų.
O tai gali užtrukti ilgai.
„Skambinau tada, atsimenu, į tuos socialinės pagalbos skyrius, kalbėjau su daugybe žmonių, prašiau padėti,“ – prisimena Daina.
Atsakydavo, kad gali padėti, bet tai gali užtrukti keletą mėnesių, kol bus paruošti reikiami dokumentai.
Vienintelis geras patarimas, kurį Daina gavo tų pokalbių metu, buvo nedelsiant susisiekti su hospisu.
Jų nuomone tai buvo vienintelė vieta, kur jos mamai galėtų iškart padėti.
Pasak Dainos, pagaliau ji ryžosi paskambinti į Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą.
Pagalba iš hospiso atėjo nedelsiant.
„Po mano skambučio pas mus į namus atvažiavo hospiso namų slaugytoja Ana, – prisimena Daina. – Ji pabendravo su mama kaip medikė su medike ir jos abi iškart surado bendrą kalbą…“
Pasak Dainos, hospiso slaugytoja kruopščiai apžiūrėjo mamą, įvertino jos būklę, davė daug naudingų patarimų apie jos priežiūrą, maitinimą, netgi pasiūlė specialų maistą, kurį mama galėtų naudoti.
Netrukus atvažiavo ir hospiso gydytojas, kuris irgi apžiūrėjo Dainos mamą ir išrašė reikiamų vaistų.
„Pradėjusi bendrauti su hospiso žmonėmis, iškart pajutau didžiulį psichologinį palengvėjimą, – prisimena Daina. – Supratau, kad tai kvalifikuoti specialistai, kurie tiksliai žino kaip padėti. Ypač svarbu man buvo tai, kad galėjau jiems paskambinti bet kuriuo paros metu ir gauti jų patarimą…“
Pasak Dainos, hospiso darbuotojų bendravimas su ja labai skyrėsi nuo buvusio jos įprastinio bendravimo medicinos įstaigose.
„Iš hospiso žmonių pajutau didžiulį palaikymą ir žmogiškumą, – susijaudinusi kalba Daina. – Tai buvo ypač svarbu mano mamai, kuri tuo metu buvo labai pažeidžiama, išsekinta tiek fiziškai, tiek psichologiškai… Jai tada taip reikėjo to žmogiškumo… Hospiso darbuotojai mamai tuo metu tapo artimiausiais žmonėmis…“
Pasak Dainos, ji tiesiog neįsivaizduoja, kaip būtų susitvarkiusi su mamos slauga be hospiso pagalbos, patarimų, vaistų.
„Skambindavau tiems nuostabiems hospiso žmonėms kaskart, kai tik nežinodavau ką daryti, – su ašaromis prisimena Daina. – Ir jie padėjo man iki pat paskutinės mano mamos gyvenimo minutės… Tai tikrai neeiliniai žmonės, su didele meile darantys sunkų, tačiau be galo reikalingą darbą…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui! Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
