2024 metų rugsėjo 24 dieną 6-metis berniukas, su mama buvęs prekybos centre, dingo kaip į vandenį. Kaip paaiškėjo vėliau, iš prekybos centro jį išsivedė psichinę negalią turinti moteris, su vaiku sėdo į autobusą ir parsivežė į savo namus.
Ši istorija baigėsi sėkmingai – tėvams paskelbus informaciją apie berniuko dingimą, žaibiškai sureagavo ir žmonės, ir pareigūnai, kurie, radę berniuką, atidavė jį tėvams, o nepažįstamą jį išsivedusią moterį išgabeno į policijos komisariatą.
Prabėgus kiek mažiau nei pusmečiui po įvykio, dingusio berniuko tėtis Vladas atviras – jiedu su žmona į įvykį sureagavo rimtai. Šiuo metu jie platina informaciją, įspėjančią visus tėvus apie saugumo priemones, būtinas jų vaikams apsaugoti.
Situacijoje buvo bejėgiai
Prisimindamas lemtingąją rugsėjo 24 dieną, Vladas tikino, kad emocijų jo širdyje vis dar daug. Galima tik numanyti, kokį siaubą tą dieną išgyveno abu 6-mečio tėvai.
Kaip pasakojo vyras, sulaukęs žmonos skambučio, kuriuo ji pranešė apie sūnaus dingimą, jis buvo namuose ir ant rankų sūpavo mažametę judviejų dukrą.
„Iš pat pradžių aš nespėjau išsigąsti. Žiūrint į įvykių chronologiją, viskas vyko apie 16.30 ir aš tikėjausi, kad vaikas pabėgo, pasislėpė, [tad] nebuvo jokio išgąsčio. <...>.
Tai buvo viešų viešiausia vieta – daug žmonių, kamerų. Ten vaikai ateina į „LEGO“ skyrių ir žaidžia žaidimų aikštelėje, tėvai vaikšto ratais ir niekas nebijo, kad vaikas dings.
Vis tik, šiuo atveju, kadangi mano žmona gana santūri, o čia buvo iš jos kategoriškas pareiškimas, kad dingo, [teko reaguoti rimtai]“, – prisiminė Vladas.
Jis pasakojo, kad suvokęs, jog iš tiesų nebuvo aišku, kur yra sūnus, jautėsi bejėgiškai. Dingusio berniuko tėtis atviravo, kad šiuo atveju priešas, su kuriuo turėjo kovoti tėvai, buvo „nematomas“.
Anot jo, visa tai apsunkino situaciją, nes nebuvo aišku nė į kurią pusę pasisukti ir ieškoti vaiko, o visa tai kėlė labai stiprų stresą.
„Tu nori apginti vaiką, bet lengviau ginti, kai matai priešą. Jeigu gatvėje prieitų vyras, smurtautų prieš vaiką, tu turi vidinį planą, ką galėtum daryti. Visų pirma, patrauktum vaiką iš vietos, o kitas dalykas – apgintum savo vaiką, panaudotum jėgą.
O čia net nežinai, kur naudoti savo teisę į gynybą, nežinai, kaip tai daryti. Mano žmona jautėsi bejėgė, patys žinote, kad tėvai <...> gyvybę atiduotų už vaiką, bet nežinojome, į ką orientuotis, kur eiti.
Tad tame košmare ėjo minutės, valandos ir turbūt per tą laiką, kaip žmona sakė, per kiekvienas 15 minučių, ji paseno po du metus – toks didelis stresas“, – emocijas mėgino apibūdinti Vladas.
Kodėl vaikas ėjo su moterimi?
Berniuko tėtis pasakojo, kad vaikui grįžus į namus, jiems su žmona kilo pagrindinis klausimas – kodėl vaikas pasirinko eiti kartu su nepažįstama moterimi?
Pasak jo, buvo tokių svarstymų, kad galbūt nepažįstamoji buvo vaiko mokytoja, kuri tikino, kad nuves pas tėvus, tačiau šios versijos nepasiteisino.
„Neaiškiausia, kodėl vaikas ėjo paskui ją. Jis buvo pagriebtas už rankos, sutiko žygiuoti kartu, tačiau vėliau psichologai paaiškino, kad tai buvo stiprus psichologinis smurtas, kuris surakino vaiką iš vidaus.
Vaiko auklėjimas, kažkuria prasme, tapo netgi kliūtimi. Jis buvo auklėtas būti mandagiu tuomet, kai suaugęs žmogus su juo kalbasi, buvo bendraujantis“, – aiškino Vladas.
Pasak Vlado, tik pasikalbėjus su psichologais paaiškėjo, kas tuo metu galėjo dėtis vaiko galvoje. Jis tikino, kad toks pokalbis vėliau padėjo auklėti vaiką ir brėžti jo ribas su nepažįstamaisiais.
„Šiuo atveju, kai suaugęs žmogus taip sugriovė saugumo zoną, priėjo per arti, kur tik tėvai prieina, vaikas pasimetė. Jam tai buvo nauja patirtis, jis niekada nemanė, kad kažkas taip akiplėšiškai įsiskverbs į jo saugumo ratą“, – pasakojo tėtis.
Elgesys su nepažįstamaisiais
Toks įvykis labai stipriai supurtė ir sukrėtė dingusio berniuko tėvus. Vladas pasakojo, kad jiedu su žmona turėjo rimtai persvarstyti, kokių priemonių turėtų imtis.
Jis tikino, kad labiau akcentuoti pradėjo dvi pagrindines taisykles savo vaikui, kurios yra susijusios su tiesioginiu kontaktu su nepažįstamu asmeniu, į kurias rekomendavo atkreipti dėmesį ir kitiems tėvams.
„Pirma, ką aš mokau vaiką daryti, tai nežiūrėti jiems į akis. Juk būna hipnotizuojančių akių ir vaikai, šiuo atveju ir mūsų vaikas, refleksiškai iškart galvoja, čia saugus žmogus ar ne.
Tėvai ir seneliai žiūri į akis, o štai čia prieina svetimas žmogus, įsiskverbia į akis ir žiūri į tave. Kiek galėjau pats teisme pamatyti, nes per kamerą mums buvo ta moteris parodyta, pamačiau, kad ji turi hipnotizuojantį žvilgsnį. Iš pirmos akimirkos nepasakytum, kad jai kažkas negerai“, – patarė ir patirtimi pasidalijo tėtis.
Kita taisyklė, kurios dabar pats Vladas su žmona moko savo vaiką ir tą rekomenduoja daryti kitiems, yra saugaus atstumo palaikymas bei prisilietimų vengimas su kitais žmonėmis.
Pasak Vlado, labai svarbu vaikui nubrėžti ribą, kokie žmonės gali jį paliesti, o kokiems žmonėms to daryti nevalia:
„Taip pat auklėjame vaiką, kad jis kuo toliau per atstumą laikytųsi nuo svetimų žmonių. Atstumas yra labai svarbus.
Svarbu neleisti žiūrėti į akis, neleisti liesti. Kito rankas reikia atitraukti nuo savęs, jeigu liečia, nes liesti gali tik tėvai, seneliai, bet tikrai ne nepažįstami suaugusieji.“
Technologijų pagalba
Pradėjus kalbėtis apie išmaniąsias technologijas, kurios skirtos vaikų buvimo vietai susekti, Vladas prisipažino, kad apie jas jiedu su žmona buvo pradėję diskutuoti dar iki įvykio.
Vis tik, šia tema jiedu pasikalbėjo ir tiek, jokių veiksmų nebuvo imtasi, o lemtingą valandą abu tėvai stipriai pasigailėjo sprendimo.
„Mes, kaip visi šiuolaikiniai žmonės, tėvai, esame imlūs technologijoms. Naudojame internetą, GPS sistemas, esame civilizuoti. Pamenu, kai dar kalbėjomės, kad štai, tu eisi į pirmą klasę, padarysime tau ieškiklį arba padovanosime kokį nors išmanųjį laikrodį, kad saugiai galėtume tave sekti.
Mes taip kalbėjome, bet vėliau pamiršome, manėme, kad patys paimsime vaiką iš mokyklos, nes mokykla netoli, ir tikrai nemanėme, kad bus akimirka, kai nematysime vaiko ar nebus suaugusiųjų šalia jo.
Čia pataikėme į tą spragą, kai, šiuo atveju, reikėjo pasyviai apginti vaiką, susekti, kur jis yra. Dabar ką mes turime ir rekomenduojame, yra dviguba, kartais net triguba sekiklių apsauga“, – aiškino Vladas.
Pasak jo, lemtingą akimirką tokios sekimo programos yra aukso vertės, o tuo metu, kai dingo jų sūnus, sekiklis būtų beprotiškai pagelbėjęs.
Vladas rekomendavo turėti netgi ne vieną sekiklį. Anot jo, svarbu vaikams suteikti kelis, kad, nelaimės atveju, būtų aišku, kur jis yra.
„Pirkite ką tik norite, bet tegul tai būna saugumo priemonė, kuri tą akimirką praverčia. Juk nuo „Akropolio“ nueiti iki autobusų stotelės jau yra veiksmas ir mes visa tai būtume pamatę per keletą sekundžių, o dabar nežinojome, ar jis dar parduotuvėje, ar jis vežamas į šiaurę, vakarus, pietus. Tada mus apėmė neviltis.
Tad tokius analogus būtina turėti: uždėti ant rankos laikrodį, įsiūti į kišenę sekiklį, kuris seks jūsų vaiką“. – pasakojo jis.
Specialistų konsultacijos
Dar vienas metodas, kurio jau po įvykio griebėsi Vladas su žmona, buvo specialistų pagalba. Anot Vlado, jų situacijoje jie labai padėjo.
Jis pasakojo, kad patys tėvai dažnai nebūna anksčiau susidūrę su panašiomis situacijomis, tad vaiko būklės stebėjimui, paaiškinimui, kaip elgtis su nepažįstamaisiais, taip pat gali pagelbėti specialistai.
„Mes ėjome kelių savaičių psichologinius susitikimus. Vaikas ėjo pas mokyklos psichologę, taip pat jo klasėje buvo vedami užsiėmimai su vaikais, štai tokia profilaktika buvo taikoma“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak jo, tuo metu buvo labai svarbu įvertinti sūnaus būklę po sudėtingos situacijos, tad specialistai labai padėjo tai padaryti.
Anot jo, psichologė taikė metodus, kurie padėjo nustatyti, kokias emocijas vaikas išgyveno tuo metu, o taip pat padėjo tėvams stebėti vaiko elgesio pakitimus, padedančius nustatyti įvykio poveikį.
„Jis buvo stebimas, ar išgyvena psichinę krizę, ar tai atsiliepia sveikatai. Vis tik, kadangi mūsų vaikas ekstravertas, jis kalbėjo apie problemas, užkoduodavo jas žaidimuose, piešiniuose, mums buvo lengviau.
Jis pirmame etape, kai gavo su kitais vaikais atsakyti į klausimus, kokias emocijas patiria <...>, visas jas pažymėjo aukščiausiais balais, t. y. 10 iš 10. Vadinasi, patyrė maksimalų emocinį sumišimą.
Vaikas tikrai buvo sukrėstas, bet mums buvo svarbu, kiek jis turi gynybinio užtaiso viduje, kokį turi imunitetą. Džiaugėmės, kad sūnus praėjo krizę be labai ryškių pasekmių.
Porą kartų buvo, kad vaikai pasibeldė į langą ir jo pirmasis refleksas – verkimas, bet visumoje, kadangi nespėjo per kelias valandas taip išsigąsti, jam padėjo konsultacijos. Kalbant apie psichologinius aspektus, būtina eiti pas specialistus ir išsikalbėti“, – aiškino Vladas.
Viešumas – išeitis
Vis tik, jau nutikus nelaimei, Vladas ragino visus tėvus neišsigąsti viešumo, mat, pasak jo, žiniasklaida gali stipriai padėti surandant pagrobtą ar dingusį vaiką.
Pats tėtis pasakojo, kad jiedu su žmona niekuomet nemanė, kad atsidurs tokioje situacijoje, kurioje reikėtų apie tai susimąstyti, tačiau dabar ragino pasinaudoti tokia galimybe.
„Tėvai tokiose situacijose svarsto, ką daryti su viešumu – viešinti ar ne. Kai kurie mano, kad ras vaiką per savus žmones, tačiau iš savo patirties, kaip tų, kurie niekada negalvojo, kad gaus žiniasklaidos dėmesį ir bus rodomi žiniose, kai klausimas sukasi apie vaiko gyvybę – viešumas yra ta kaina, kurią reikia sumokėti ir to nebijoti.
Būtinai reikia pasitelkti šį instrumentą tokiose situacijose. Žinoma, ne žiniasklaidos pareiga tai daryti, o institucijų, tačiau pasitelkti ją kaip įrankį yra gerai“, – teigė jis.
Vladas taip pat pasakojo, kad šiuo metu, jau praėjus kuriam laikui nuo įvykio, jis taip pat ragina visus kuo garsiau kalbėtis apie vaikų saugumą.
Anot jo, tai vienintelis būdas užtikrinti, kad ateityje tokios situacijos nepasikartotų. Pasak jo, tėvai turi mokyti vaikus elgesio su nepažįstamaisiais ir žinoti, kur jie yra.
„Šiuo metu žiniasklaida mums tapo būdu skleisti žinią apie vaikų saugumą. Viskas panašu, kaip su vėžio profilaktika – kol šeimoje niekas nesusirgo, tol ir nekalbama. Vis tik reikia kalbėti apie tokius dalykus“, – pabrėžė jis.
Teismo nuosprendis
Anksčiau ELTA rašė, kad pernai rugsėjo 25-osios pavakarę prekybos centre moteris paėmė už rankos prie vienos parduotuvės žaidusį 6 metų berniuką ir jį išsivedė. Iš prekybos centro moteris viešojo transporto autobusu atsivežė vaiką į savo namus, kuriuose kelias valandas laikė vaiką, kol jį atrado policijos pareigūnai.
Ieškant dingusio vaiko buvo labai svarbi visuomenės pagalba, įtariamoji su berniuku buvo rasta, tikrinant pilietiškų asmenų pranešimus.
Tyrimo duomenimis, moters ir vaiko nesieja giminystės ryšiai. Vėliau moteris medikams pasakojo, kad ji maniusi, jog pasiėmė savo anūką. Moteris buvo sulaikyta.
Atsižvelgiant į jos sveikatos būklę, po sulaikymo įtariamoji buvo prižiūrima medikų specializuotose gydymo įstaigose. Psichikos sutrikimas jai buvo diagnozuotas ir anksčiau, buvo skiriamas gydymas.
Prieš kelias dienas jau įsiteisėjo moteriai skirta Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Per posėdį dėl 57 metų moters sveikatos būklės teismas apklausė medicinos ekspertus, policijos pareigūnus.
Juos išklausęs teismas nusprendė, kad vilnietė padarė įstatymu uždraustą veiką, tačiau dėl savo psichinės būklės negali už tai atsakyti ir būti baudžiama, tad jai paskirtas stacionarus gydymas bendrojo stebėjimo sąlygomis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
