Moteris sako, kad negalia yra tik dar viena žmogaus savybė arba kūno būsena, kuri nedaro įtakos gyvenimo kokybei.
„Taip pat kaip ir plaukų, akių spalva. Cerebrinis paralyžius yra tam tikra kūno būsena, kuri paveikia viską: aš turiu rankų, kojų paralyžių ir nervų sistemos pažeidimą. Jei aš susijaudinu, man gali pasidaryti sunku kalbėti, judėti, kvėpuoti. Su tuo man reikia gyventi nuo pat gimimo ir prisitaikyti, bet tai nėra nuosprendis.
Dabar aš esu išsimankštinusi, man pavyko išmokti vaikščioti su ramentais, išlipti iš vežimėlio“, – savo išgyvenimais dalijasi Ajana.
A. Lolat–Pažarauskienė pasakoja, kad 13 metų ji praleido ant lovos su nedideliais aplinkinių lūkesčiais ir mintimis, kad „gal kaip nors baigs mokyklą“.
„O dabar baiginėju doktorantūrą, apkeliavau daugybę pasaulio šalių, pamačiau įvairių dalykų ir supratau, kad su negalia įmanoma gražiai gyventi“, – teigia moteris.
Nepasiduoti padėjo didelis noras pamatyti pasaulį
Ajana pasakoja, kad kelias geresnės būklės link, nebuvo lengvas ir reikėjo įdėti nemažai pastangų, tačiau ryžtas padėjo tikslą pasiekti greičiau.
„Su tėvais gyvenome kaime ir man reikėjo susirasti, kur baigti mokyklą. Tada sužinojome, kad Kaune yra internatinė mokykla, kurioje gyvendamas, gali gauti medicininių paslaugų, t.y., ryte eini į pamokas, o po jų į masažą ar mankštą.
Tad 9-oje klasėje mes su tėvais susitarėme, kad aš, savo noru, išvažiuoju į šį internatą. Pamačiau, kad yra vietų į kurias noriu nuvykti, bet negaliu. Tada man pasiūlė mokytis vaikščioti su ramentais – aš labai norėjau ir išmokau. Sako, kad išmokti vaikščioti su ramentais, gali užtrukti 2 metus – aš užtrukau keletą mėnesių“, – pasakoja Ajana.
Moteris šypsodama pasakoja, kad jos mokymosi eiga buvo verta filmo scenarijaus, nes pasiėmusi ramentus, eidavo aplink mokyklą ir vis nugriūdavo.
„Žengusi 2 žingsnius, nugriūdavau, bet atsistodavau ir bandydavau dar kartą. Jei bučiau likusi vežimėlyje, nebūčiau turėjusi to, ką turiu dabar“, – teigia ji.
Tenka susidurti su visuomenėje susiformavusiais stereotipais
Ajana pasakoja, kad su psichologiniais sunkumais susidūrė ne paauglystėje, o kiek vėliau. Moters teigimu, vaikystėje patirti iššūkiai padėjo užsiauginti storą odą įvairiems sunkumams, tačiau suprasti, kas gyvenime laukia toliau, – buvo sunku.
„Sanatorijoje mane bandė išmokyti stovėti, bent jau minutę laiko. Kai tu esi 7 metų vaikas ir tavo visas gyvenimas pastatytas ant to, kad nori išmokti išstovėti bent minutę, nėra lengva. Ateini į mankštą, tave pasodina ant mažos raudonos kėdutės, padeda ančiuką prieš nosį ir liepia atsistoti. Ilgą laiką tobulėjau, tačiau pasiekusi 40 sekundžių ribą, užstrigau daugybę metų.
Kai baigiau bakalauro studijas, supratau, kad savo užsispyrusiu charakteriu visko neįveiksiu ir yra žmonių, kurie gatvėje eidami pro šalį laidys tokias replikas kaip: „Tavo motiną reikia pakarti už tai, kad tave pagimdė.“ Kai supratau, kur aš gyvenu ir kas manęs laukia, buvo labai sunku“, – dalinasi Ajana.
A. Lolat–Pažarauskienė pasakoja, kad praėjo daug metų, bet ji vis dar negali suprasti žmonių nepriėmimo ir iškreipto požiūrio į negalią turinčius žmones.
„Pavyzdžiui, ateinu į savo kirpyklą, kurioje dirba malonūs žmonės, bet jie sako, kad galbūt man derėtų nusikirpti plaukus tam, kad galėčiau juos lengviau prižiūrėti. Mano plaukai yra prižiūrėti ir blizgantys, tačiau vis tiek tenka susidurti su tokiu požiūriu, kad aš negaliu jais pasirūpinti“, – išgyvenimais dalijasi moteris.
Liūdesį įveikti padėjo kalytė Mulana
Sunkiu gyvenimo etapu, Ajana nusprendė, kad nori įsigyti draugą ir pagalbininką. Taip ji nusprendė padėti ir kitiems, negalią turinties žmonėms ir mokyti šunis tapti asistentais.
„Mulana – mano šuniuko vardas, tad projektas pavadintas jos garbei. Mūsų organizacija yra tam, kad parodytumėme žmonėm, jog neįgalumas neturi apriboti žmogaus“, – teigia ji.
Moteris pasakoja, kad šunys asistentai atsirado Antrojo pasaulinio karo metu Amerikoje, kai pamatė, kad kareiviai grįžtą iš karo fronto su traumomis, pažeista rega, galūnėmis, turi psichologines traumas.
„Žmonės pamatė, kad šunys gali padėti šias problemas išspręsti. Jeigu Amerikoje buvai karo veteranas, šunį vedlį ar asistentą gausi visiškai nemokamai ir be eilės. Tada buvo suprasta, kad žmonės gali padėti visiems, ne tik iš karo grįžusiems kareiviams“, – pasakoja Ajana.
Visgi, jos mano meilė šunims ir noras padėti skatino eiti pirmyn. Taip atsirado ir ne pelno siekianti organizacija „Mulan“.
„Kadangi jau buvau įkūrusi fondą, kuris padėdavo negalią turintiems vaikams su delfinų terapija, per naktį sugalvojome, kad delfinų terapiją finansuoja daug kas, o su šunimis niekas nedirba. Tad per naktį nusprendėme, kad dirbame su šunimis“, – teigia moteris.
Šuo asistentas – ne tik geriausias draugas
Ajana neslepia, kad šuo vedlys – labai brangus. Tinkamas šuo ruošiamas apie 3 metus ir kainuoja apie 20 000 eurų. Jos teigimu, tai labai ilgas ir brangus procesas. Lietuvoje to įstatymai nereglamentuoja – ligonių kasos nekonpensuoja.
„Įvertins kainas, pradėjome rengti edukacijas ir rodyti, ką daro šunys asistentai, vedliai. Pasirodo, kad niekam neįdomu jeigu parengi 1 šunį asistentą – reikia bent 5“, – pasakoja ji.
Moteris dalijasi, kad jai šunytė Mulana padeda vaikščioti, sprendžia psichologines problemas, panešioja daiktus, atidaro šaldytuvą, įjungia šviesą.
„Ji jaučia, kai man prasideda kvėpavimo priepuolis ir ateina manęs raminti. Tad šunys asistentai padeda susidoroti su fizinėmis ir psichologinėmis problemomis. Šuo turi būti mokomas iki savo brandos. Šuo mokomas dviejų dalykų: socializacijos ir namų užduočių ruošimas.
Jis, išėjęs į viešumą, turi suprasti kaip elgtis: negali loti, pykti, pulti. Taip pat prisitaikoma prie žmonių poreikių. Galbūt, žmogui reikia, kad asistentas atneštų daiktus, pakviestų pagalbą, praneštų kad verkia vaikai arba artėja priepuolis“, – apie šunis asistentus pasakoja Ajana.
