Vis tik ši platforma tapo madingu naujų pažinčių ieškojimo būdu. Su psichoterapeute, lektore Vilija MALINAUSKAITE kalbėjomės apie tai, kur nuveda tokios pažintys, kokie jų privalumai ir kokie trūkumai? Ar gali virtuali meilė sukelti problemų realiame gyvenime?
Vilija, Jums, kaip psichoterapeutei, yra tekę girdėti realių istorijų, kai žmonės susipažino, pavyzdžiui, tinderyje ir sukūrė šeimą?
Mano atsakymas bus ne tiek ir ne tik apie tinderį, bet apskritai apie pažintis ir santykius virtualioje erdvėje.
Taip, esu girdėjusi istorijų, prasidėjusių internete, ir jas stebėjusi. Susipažinti galima įvairiai: mūsų tėvų ir senelių karta susipažindavo šokiuose, kine, važiuodami autobusu ar traukiniu, eilėse parduotuvėje, per pažįstamus, o kartais pažintis prasidėdavo nuo laiškų, ilgalaikio susirašinėjimo. Atsiradus internetui, atsirado galimybė susipažinti ir bendrauti virtualiai.
Žmonės naudojasi įvairiomis galimybėmis užmegzti pažintis, susirasti draugą, pašnekovą, artimą sielą ar antrą pusę. O internetas galimo partnerio paieškas išplečia už nuosavo miestelio ribų. Galų gale, juk ne visada ieškoma partnerio – kartais žmonės ieško tiesiog galimybės pasišnekėti arba ieško ko nors, o susitinka žmogų, su kuriuo įdomu bendrauti.
Vėliau tampa įdomu bendrauti ne tik virtualiai, bet ir susitikti realybėje, pažiūrėti gyvai, o koks gi tas žmogus yra. Dalis pereina į gyvą bendravimą, bet būna ir tokių pažinčių, kurios taip ir lieka virtualios, kol abipusis susidomėjimas išsenka.
Gal galėtumėte apibūdinti, kaip sekasi toms poroms gyventi?
Klientų istorijų be klientų sutikimo negaliu atskleisti, profesinė etika mano darbe yra kertinis akmuo. Tačiau kalbant bendrai, galiu pasakyti, kad toms poroms sekasi bendrauti ir gyventi taip pat, kaip ir poroms, kurios susipažįsta kitais būdais: kažkas po pirmo pasimatymo nusivilia, kažkas dar labiau susižavi. Kai kurių pažintis perauga į ilgalaikius santykius, kai kurie sukuria šeimas, o toliau santykiai vyksta taip, kaip vyksta kiekvienoje poroje: žmonės atranda, kad jie gali ir nori būti tuose santykiuose arba ne. Kuo žmonės ilgiau būna kartu, tuo labiau tas internetinis pažinties pobūdis eina į antrą planą, užleisdamas vietą gyvenimo realybei.
Galbūt pastebite kokių nors tokių porų išskirtinumų?
Neskubėčiau apibendrinti ir klasifikuoti. Vieni žmonės gali akcentuoti pažinties internete pradžią, kaip kažką išskirtinio, jei ta pažintis įvyko prieš kokius dvidešimt metų. Kiti gali žiūrėti į tokią pažintį, kaip į absoliučiai įprastą pažinties būdą, jei tokia pažintis įvyko, tarkim, prieš metus. Kiekviena pora ir jos tarpusavio santykis yra savaip unikalus, kiekviena turi savo tempą, savo svajones ir siekius bei savo istoriją.
Kaip manote, ar tokios sąjungos, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, yra įmanomos?
Vienareikšmiškai atsakyti, ar tokios poros gali sukurti tvarias šeimas, labai sunku. Ar poros istorija bus tvari, ilgalaikė, priklauso nuo daugybės dalykų. Sakyčiau, ne tiek svarbu jų pažinties būdas, kiek kur kas labiau tai priklauso nuo to:
- ar abu partneriai yra panašios socialinės brandos, nes antraip nepasitenkinimas ir konfliktai – neišvengiami;
- ar jų lūkesčiai ir tikslai panašūs: gal vienas nori neįpareigojančių santykių, o kitas – ilgalaikių. Tokiu atveju irgi galimi konfliktai. Vienam apie jo laisvės varžymą, kitam – apie atsakomybės ir įsipareigojimų trūkumą;
- ar jie yra iš panašios socialinės aplinkos. Žmonėms iš panašios socialinės aplinkos yra lengviau suprasti vienas kitą ir prisitaikyti vienam prie kito. Žmonėms iš skirtingų socialinių aplinkų tenka nueiti ilgesnį kelią, kol jie išmoksta priimti vienas kito skirtingumus;
- kokią asmeninę istoriją kiekvienas jų patyrė iki susitikdamas kitą: kokie jų santykiai su savo tėvais, ypač priešingos lyties tėvu; kokios patirtys iš pirmųjų draugysčių, pirmųjų meilių, pirmųjų ilgalaikių santykių ar pirmosios santuokos;
- kiek jie abu moka prisitaikyti vienas prie kito kartu neprarasdami savęs ir neištirpdami partnerio noruose.
Jūsų, kaip specialistės, nuomone, kokios grėsmės, sunkumai laukia tų porų, kurios santykius užmezgė virtualiai? O gal kaip tik virtualiai pradėjusios savo meilę poros turi daugiau privalumų nei trūkumų?
Keblumai bet kurioje poroje, nesvarbu, ar jie susipažino virtualiai, ar realiai, prasideda tada, kai baigiasi partnerio idealizacija ir įvyksta susitikimas su realiu žmogumi.
Jei virtualus bendravimas labai užsitęsė, yra pavojus, kad partneriai vienas kitame gali matyti neįsisąmonintą idealaus partnerio vaizdą, o ne realų žmogų.
Kiekviena nauja pažintis prasideda nuo to, ką mes parodome kitam ir ką pasirengę įžvelgti kitame. Paprastai žmonės kitam rodo tuos bruožus, kurie, jų manymu, padeda užmegzti santykį ir jį palaikyti, arba, kaip sakoma buityje, „rodo geriausią savo pusę“.
Bendraujant virtualiai, tą geriausią savo pusę rodyti yra nesunku, nes situacija nuspėjama ir pasikartojanti: aš vienoje pusėje kompo, tu – kitoje, o ką tokio labai jau netikėto galima nuveikti, patirti, sėdint prie kompiuterio ar bendraujant telefonu?
Kuo ilgiau situacija „prie kompų tęsiasi“, tuo daugiau šansų, kad santykių iliuzinė fazė užsitęs. O tai atrodo taip: „Aš save pateikiu tokį, koks patinka partneriui ir partneryje matau tai, ką noriu matyti. Ir turiu tam pakankamai laiko“. Tai toks bendravimas „galvomis“: daug kalbėjimo/rašymo, mažai kūno. O kūnas, materialumas partnerių santykyje yra bazė.
Ką turite mintyje?
Žmogus gali būti puikus pašnekovas, tačiau susitikus gyvai, gali nepatikti, pvz., jo kūno kvapas, delno drėgnumas ar šaltis. Ir tada nebus tos stebuklingos „chemijos“. Tai vienas svarbus dalykas.
Kitas svarbus dalykas – gyvas bendravimas atneša gyvas nesuplanuotas aplinkybes. Kol bendrauju virtualiai, visada galiu pakankamai pasiimti laiko sau, pasididinti ar pasimažinti distanciją, tam, kad susitvarkyčiau su savo reakcijomis. Mano virtualus partneris to gali ir nežinoti, kaip ir aš galiu nežinoti panašių dalykų apie jį.
Gyvas bendravimas nesuplanuotose aplinkybėse išryškina autentiškas partnerių reakcijas, partneriai pamato vienas kitą ne tik draugiškus, atidžius vienas kitam, žavingai flirtuojančius, intelektualiai įdomius ir pan., bet ir pavargusius, susierzinusius, pasimetusius, sergančius ir reikalingus laikinos realios pagalbos ar globos.
Ir pamato savo pačių reakcijas į tokias partnerių būsenas: partnerio elgesys gali nuvilti, išgąsdinti, supykdyti, nuliūdinti, ir aš į tai kažkaip reaguoju.
Šitas etapas dalį žmonių stipriai išgąsdina: „Atrodė toks puikus/puiki, o pasirodo – kaip visi/visos“. Dalis žmonių suvokia, kad santykiuose iš rožinio periodo perėjo į realybę, ir kad tai metas pažinti tikrą kitą žmogų bei save santykiuose ir mokytis gyventi, būti kartu su kiekvieno skirtingumais. Dalis nusprendžia vėl leistis į naujo ir puikaus partnerio paieškas.
Galbūt turite kokių nors patarimų jauniems (o gal ir nebūtinai jauniems) žmonėms, kaip „tinkamai“ ieškoti meilės virtualioje erdvėje, kad rezultatas būtų džiuginantis?
Pirmas dalykas – pažinties pradžioje nepamiršti kritinio mąstymo. Tai yra, atsiminti, kad tas, kas yra anapus ekrano, gali būti absoliutus mūsų fantazijos produktas. Dalis profilių gali būti apskritai dirbtiniai, t. y. žmonės – sukčiai, ieškantys lengvų santykių ir lengvų aukų.
Reikia nebijoti klausti, nebijoti, kad partneris įsižeis dėl jūsų smalsumo. Jūsų smalsumas yra skirtas apsisaugojimui, o jei jis/ji dėl to įsižeidžia – galbūt tai signalas stebėjimui ir pamąstymui, ar jums verta tęsti tokią pažintį. Jei jaučiate (o intuicijos ir emocijų patartina neatmesti, nes jie – puikūs indikatoriai), kad kažkas su tuo asmeniu ne taip ar jūsų bendravimas nesiklosto – verta pagalvoti, ką tokia pažintis jums duoda ir ar ją verta tęsti.
Net jei jūsų virtualus partneris – tikras, ne išgalvotas asmuo, visvien kurį laiką jis/ji didžiąja dalimi gali būti jūsų fantazijų produktas. Tai reiškia, kad jūs galite jį matyti tokiu, kokiu norite matyti, arba kokiu jis leidžia jums save matyti. Ir pažinties pradžioje tai yra natūralus etapas, svarbu, kad jis pernelyg ilgai neužsitęstų.
Todėl verta susitikti gyvai ir pažiūrėti realybėje, kaip būnasi greta naujo pažįstamo.
Jei jūs keliaujate į kitą šalį į pirmą susitikimą su asmeniu, su kuriuo susipažinote internete – susitikite ne asmeninėje, o neutralioje aplinkoje, ten, kur yra kitų žmonių. Jei ketinate susitikti ne savo teritorijoje – savo kontaktus, buvimo vietą ir laiką praneškite artimam žmogui, kad, esant reikalui, jis žinotų, kur jūsų ieškoti. Susitikinėti yra visiškai natūralu, tačiau mokėti save apsaugoti nuo nepageidaujamo kontakto, taip pat nėra nieko blogo.
Ar kitas pavojus, susijęs su tinderiu, nėra tai, kad būtent ten žmonės daugiau dėmesio kreipia į išvaizdą, o ne į vidinį pasaulį? Kitaip sakant, klesti išvaizdos kultas. Juk neabejotinai daug metų kartu išgyvenę žmonės, gyveno ne dėl vienas kito išvaizdos, o kažkokių kitų savybių, kurių tinderyje turbūt pastebėti neįmanoma?..
Sakyčiau, kad kas ko ieško, tas tą randa. Kas ieško išvaizdos – pirmiausia tą išvaizdą ir pastebi, kas ieško tiesiog pašnekovo – tam išvaizda nėra tokia svarbi. Tas priklauso nuo žmogaus vertybių ir socialinės brandos.
Ir realiame gyvenime sutiksime žmones, kuriems svarbu turėti partnerį-prizą, t.y. tokį, kurį galima kitiems rodyti su intencija, kad kiti pavydėtų ir pripažintų, kad taip, šitas/šita pati gražiausia/pats kiečiausias ir pan. Partnerius-prizus, paprastai renkasi asmenys, turintys problemų su savo saviverte, ir tokio partnerio dėka jie bent laikinai ją pasikelia. Visuomenė yra labai nevienalytė, ir tas išvaizdos kultas klesti tam tikrose socialinėse grupėse. Dalis iš jo išauga, dalis – ne, nes aplinkinių nuomonė išlieka svarbesnė nei savo paties.
Jūsų nuomone, ar tinderis nėra kaip greitas maistas, t.y. trumpalaikių pažinčių ar tiesiog vienos nakties nuotykių ieškojimas? Ar realu ten rasti gyvenimo partnerį?
Tinderis yra platforma bendravimui. Norint pilnai įvertinti, kiek procentų dalyvių ten ieško ir randa trumpalaikes pažintis, kiek orientuojasi į ilgalaikes, reikėtų kokio nors mokslinio tyrimo. Antraip tai bus tik mūsų pačių interpretacijos. Panašiai kaip vertinti naktinį klubą. Ar ten susirenka žmonės ieškoti vienos nakties nuotykių? Ar pašokti? Ar susipažinti? Yra visokių.
Kita vertus, gyvenimas puikus yra dar ir tuo, kad jis yra nenuspėjamas. Būna porų, kurios labai rimtai planuoja gyvenimą, bet po kelių gyvenimo metų ima ir išsiskiria. Būna porų, kurios susipažįsta ir susitinka tiesiog taip, be didelių planų, o paskui jų ryšys ima ir perauga į draugystę, o po kažkiek laiko jie tampa šeima.
Gyvenimo partnerio paieškos ir atradimo į teisingą loginį algoritmą, kaip reikėtų elgtis ir kur reikėtų ieškoti, neįsprausime. Tame procese dalyvauja dar ir širdis, ir siela. Svarbiau, kiek mes esame pasirengę būti ir išbūti nenuspėjamame ir pilname iššūkių santykyje su kitu, nes kitas žmogus – tai kitas pasaulis, ir susipažinimas su juo, buvimas su juo ne visada būna lengvas ir malonus. Jei esame pasirengę išbūti tokiuose procesuose kartu su savo partneriu ir partneris tam pasirengęs, jei abi pusės pasirengę santykį auginti ir gilinti, nėra taip svarbu, kur jį susitinkame.
Paradoksalu yra tai, kad ir kokią galybę partnerių mums siūlytų tinderis, panašu, kad vienišumo jausmas žmonėse vis tiek išlieka, o kartais galbūt net sustiprėja. Jūsų, kaip specialistės, nuomone, kodėl taip yra?
Taip, vienišumo jausmas gali išlikti net ir turint partnerį. Net ir turint pasirinkimą iš kelių partnerių. Net ir turint minias gerbėjų. Nes tai vidinė būsena, ateinanti iš pirmųjų žmogaus gyvenimo metų, iš pirmųjų patirčių su tėvais, dažniausiai su mama, kadangi ji įprastai būna pirmoji pagrindinė figūra mažo žmogaus gyvenime.
Jei vaikas jautėsi mylimas ne todėl, kad jis yra toks, koks yra, t.y. mylimas ir murzinas, ir piktas, ir sergantis, ir reikalaujantis dėmesio, o tik tada, kai jis buvo „geras“, „klusnus“, kitaip tariant, patogus ir gyvenantis vardan tėvų lūkesčių įgyvendinimo, jis jautėsi nepakankamai priimtas ir nepakankamai saugus. Nepakankamai geras. Ir atskirtas, jei ne visada, tai tam tikrais momentais, bet atskyrimo jausmas jam buvo pažįstamas.
Jei vėliau jis sunkiai buvo priimamas kartu žaisti kieme, darželio grupėje, mokykloje, jei jam atrodydavo, kad tėvai kitus jo brolius, seses myli labiau nei jį – jo atskyrimo ir vienišumo jausmas tik stiprėjo.
Ko paprastai žmonės nori iš partnerio?
Besąlygiškos meilės. Kad mylėtų mane tokį, koks esu. Kad priimtų mane tokį, koks esu. Tačiau partneris nėra nei mama, nei tėtis. Jis į santykį irgi ateina su savo didesnėmis ar mažesnėmis žaizdomis ir irgi laukia, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra.
Ir kai susitinka du vienišumai, trokštantys besąlyginės meilės, jų susitikimas dažnai perauga ne į didelę meilę, o į didelį nusivylimą, nes abu trokšta vienas iš kito to, ko kitas duoti negali. Kai žmogus blaškosi desperacijoje, vis ieškodamas meilės, kurioje jį partneris priims tokiu, koks jis yra ir nereikalaus prisitaikymo santykyje, ir vis nusivilia partneriais, ir jaučiasi vis vienišesniu ir nesuprastu, viena iš galimybių, ką jis gali daryti – ieškoti ne partnerio, o psichologo arba psichoterapeuto.
Būtent šiame santykyje jis ir gali gauti tą trokštamą priėmimą ir palaikymą, mokėjimą mylėti save netobulą. Priėmus savo netobulumą, kur kas lengviau priimti ir partnerio netobulumą, neidealumą, nes tai – jo gyvumas ir unikalumas, tada ir įvyksta tas tikrasis susitikimas su kitu žmogumi.
To Jums ir linkiu: susitikimų su kitais – tinderyje, gatvėje, darbe ir poilsiaujant, tikrų, gyvų šiltų susitikimų!
