Šiandieną dažnai gėlynus formuojame pagal taisyklę, kad būtų gražu akiai pažiūrėti ir augalams nereikėtų daug priežiūros, o senovės lietuviai laikėsi kiek kitokios darželio formavimo filosofijos. Jų gėlių darželis ne tik puošė sodybą, bet ir turėjo simbolinę reikšmę. Juose augdavo tik kruopščiai, pagal atitinkamus kriterijus atrinktos gėlės: jos turėjo arba skaniai kvepėti, arba subtiliai žydėti.
Darželis paprastai būdavo rengiamas prie gyvenamojo pastato pietinės ar rytinės pusės, mat dauguma augalų ten geriausiai auga. Tuo tarpu gatviniuose kaimuose darželius rengė tarp gyvenamojo namo ir gatvės, nepaisant pasaulio šalių krypties, todėl kartais gėles tekdavo auginti šiaurinėje pusėje, kur jos augdavo daug prasčiau. Jei pirkia stovėjo galu į gatvę, o rėžis buvo platesnis ir sodybos moterys norėjo daugiau gėlių, jų pasisodindavo ir kieme, prie namo šono, iki durų.
Bene puošniausia gėlynų daugiametė gėlė nuo neatmenamų laikų – bijūnas. Šis augalas buvo itin vertinamas, netgi persikeldami gyventi į kitą sodybą žmonės jį visada pasiimdavo su savimi. Sakydavo, kad už pavogtą bijūną su šaknimis kaip už arklį teisdavo, nes buvo sunku jo gauti. Dažniausiai jį duodavo motinos savo dukterims.
Kalbant apie naudingąsias bijūnų savybes, džiovintų vaistinių bijūnų lapelių galima įmaišyti į bet kurią arbatą. Šios puošnios daugiametės gėlės nuo seno vartojamos Tibeto ir kinų medicinoje nuo skrandžio negalavimų, menstruacijų skausmų bei nervų ligoms gydyti.
Juozažolės tinka ne visiems
Dekoratyviais žiedais žydinčios juozažolės taip pat ne tik išvaizdžios, bet ir labai naudingos mūsų sveikatai. Šis augalas nėra reiklus dirvožemiui, užauga iki 60 cm aukščio.
Žiedai tamsiai mėlyni, rožiniai violetiniai, rožiniai arba balti, susitelkę viršūnėse į kekes. Žydi liepos–rugsėjo mėnesiais. Reikia sodinti atviroje, saulėtoje vietoje, purioje dirvoje. Rudenėjant kerelius nupjauti, paliekant trečdalį ilgio.
Juozažolėmis gydoma bronchinė astma, bronchitas, kai kurios virškinimo trakto ligos, taip pat odos žaizdos. Nuo bičių įgėlimų veidą ir rankas galima tepti juozažolių eteriniu aliejumi.
Tačiau juozažolės vartoti nereikėtų jei sergama nefroze, nefritu. Jos negalima ilgai vartoti sergant hipotonija, skrandžio ligomis, susijusiomis su padidėjusiu skrandžio rūgštingumu.
Naudingoji ramunėlė
Dėl naudingųjų vaistinių savybių nuo seno sodiečiai pamėgo auginti vaistines ramunėles. Šis kukliais baltais žiedais žydintis augalas puikiai auga humusingame, neutralaus arba rūgštaus lengvo priemolio ir priesmėlio dirvose.
Ramunėlės mėgsta saulėtą vietą, ima žydėti po 2 mėnesių nuo sudygimo. Skinamos 2–3 kartus per sezoną.
Ramunėlių žieduose yra 0,2–0,8 proc. eterinio aliejaus, kuris susideda iš chamazuleno, terpeno, seskviterpeno, kadineno, izovalerijono rūgšties.
Vaistinei žaliavai naudojami ramunėlių žiedai. Šios augalų dalys turi antiseptinių ir audinių regeneracijos savybių, todėl naudojamos išoriškai žaizdoms plauti, burnai skalauti nuo dantenų uždegimo. Ramunėlės stiprina plaukų šaknis, dezinfekuoja galvos odą, atjaunina veido odą.
Taukė – itin naudingas augalas
Darželiuose vietos visuomet atsirasdavo ir vaistinei taukei. Liaudyje vaistinė taukė dar vadinama kaštavolu, kaulažole, gyvakauliu, juodšakne. Vaistinių taukių šaknyse yra daug gleivių, rauginių ir mineralinių medžiagų, asparagino, alkaloidų, galinės rūgšties, krakmolo, dervų, pektino, inulino, eterinio aliejaus.
Taukių preparatai pasižymi uždegimą ir skausmą malšinančiu, mikrobus naikinančiu, kraujavimą stabdančiu, žaizdas gydančiu poveikiu.
Šio augalo svarbiausia ypatybė yra ta, kad veikliosios medžiagos stimuliuoja ląstelių augimą ir audinių atkūrimą. Taukės tirpdo žaizdų išskyras ir skystina pūlius, jų preparatais gydomos infekcinės ir alerginės odos ligos, furunkulai, pėdų įtrūkimai, iššutimai, vabzdžių įkandimai.
Kaip paruošti gelsves?
Vaistinė gelsvė – daugiametis krūmo pavidalo žolinis augalas, galintis užaugti iki 150–250 cm aukščio. Pavasarį labai gražiai atrodo sudygę rausvi šio augalo želmenys. Vasarą pasipuošia gelsvai žaliais skėčio formos žiedynais, o pražysta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Gelsvė naudojama kaip sriubų, troškinių, padažų pagardas. Skonis primena grybus. Augalas gana aitrus, tad jo lapus patartina vartoti saikingai.
Vaistinei žaliavai kasami gelsvės šakniastiebiai su šaknimis trečiaisiais metais ankstyvą pavasarį arba rudenį. Labai svarbu žinoti, kad prieš žydėjimą augalo šaknys tampa nuodingos ir netinka gydymui.
Šakniastiebiai supjaustomi skersai ir išilgai, tada suveriami ant virvučių, kurios ištempiamos pastogėje arba džiovykloje iki 30 °C temperatūroje. Išdžiūvusi žaliava laikoma sandariuose induose tamsioje, sausoje vietoje. Tinka vartoti 2 metus.
Vaistinės gelsvės šaknų nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, lengvina atsikosėjimą, gerina virškinimą. Taip pat jis vartojamas inkstų, širdies ligoms ir vandenligei gydyti, lytiniam aktyvumui sustiprinti. Vaistinė gelsvė naudojama ir plaukų augimui pagerinti.
Duoklė vienmetėms gėlėms
Nuo seno darželiuose sėtos ir vienmetės, aromatingos gėlės. Maloniai saldžiu kvapu dieną ir naktį kiemus užpildydavo naktinuke vadinta dviragė leukonija. Ją senovės lietuviai dažnai augindavo centrinėse darželio lysvėse.
Šalia jų būdavo auginamos paprastosios kosmėjos, vaistinės medetkos, nasturtės, aplink vydavosi kvapieji pelėžirniai, raudonžiedės pupelės, kininiai ratiliai, kvapiosios razetos, vaistinės ramunės, gvazdikais vadinami serenčiai, sausiukais vadinti darželiniai šlamučiai. Sudžiovintų šlamučio žiedų dėl puošnumo žiemą dėdavo tarp dvigubų langų.
Vaistiniams augalams atskirų lysvių neformuodavo, paprastai jie dėl kvapo, žiedų ar vaistinių savybių būdavo sodinami su kitais dekoratyviais augalais arba tiesiog kieme, sode, darže.
Raskite vietos diemedžiui
Puošnus ir naudingas diemedis nuo seno augdavo praktiškai prie kiekvieno darželio. Šis augalas buvo labai vertinamas, nes jo šakelės švelnios, jas visada norisi paglostyti. Būtent todėl diemedis sodinamas vietose, kur yra lengvai pasiekiamas. Sakoma, kad diemedžio glostymas yra netgi savotiškas magiškas ritualas, kuris apsaugo žmogų nuo pikto.
Kažkada diemedis augdavo kiekvieno pirtininko ūkyje, nes iš jo šakų darydavo vantas. Tačiau ir be šios funkcijos diemedis tapo nepamirštamu sodo simboliu ir liaudies medicinos vertybe. Jis taip pat padeda atsikratyti kandžių.
Kadangi šis augalas turi daug eterinio aliejaus, jis plačiai naudojamas grožio pramonėje – diemedžio dedama, pavyzdžiui, į šampūnus ir muilus.
Taip pat diemedis yra veiksminga apsauga nuo įvairių kenkėjų daržo lysvėse. Smulkiai supjaustytomis šakelėmis reikia apibarstyti žemę tarp kopūstų, svogūnų, morkų ir burokėlių – kenkėjai nepuls.
Ir sveikatai, ir namų apsaugai
Labai dažnoje sodyboje buvo galima pamatyti paprastąjį šermukšnį. Jis būdavo pasodintas vienas ar jų eile apjuosta sodyba. Taip pat dažnai jis buvo sodinamas prie kiemo vartų. Sodiečių šermukšnis buvo pamiltas dėl gražių ir puošnių žiedų, dekoratyvių lapų ir vaistinių uogų, kurias skindavo, padėdavo ant aukšto ir žiemą sušalusias atsinešę valgydavo.
Šermukšnių uogose itin gausu vitaminų. Vitamino C jose yra daugiau nei citrinose. Be to, jose yra vitaminų B2, E, K, P ir PP, provitamino A, cukraus, glikozidų, amino rūgščių, rauginių medžiagų, pektinų, organinių rūgščių, geležies, vario, mangano, cinko, jodo, kalio, magnio, eterinio aliejaus. Taip pat jose gausu fitoncidų, kurie ore naikina žalingąsias bakterijas ir įvairių ligų sukėlėjus. Šermukšnių sultys stiprina kraujagysles, organizme normalizuoja medžiagų apykaitos procesus.
Mūsų protėviai taip pat tikėjo, kad šis medis turi magiškų galių. Buvo manoma, kad šermukšnis vienintelis iš medžių gali apsaugoti nuo velnio, todėl iš jo piemenys pasidarydavo lazdas, o tvarte kaip apsaugą gyvuliams nuo laumių ar piktos akies pakabindavo šermukšnių šakų, iš kitų – sukaldavo kryžių tvarte ant sienos, vakare duris užkišdavo šermukšnio šakele. Tuo tarpu Dzūkijoje pindavo jaunajai rūtų vainikėlį ant šermukšnio šakelės, kad jaunųjų kas nenužiūrėtų.
Spygliuočių medžiai sodybose atsirado tik vėliau, maždaug sovietų okupacijos metu, kai juos arčiau namų sodinti patarė agronomai. Senolių sodybose vienas populiariausių visžalių augalų būdavo paprastasis kadagys. Šių augalų uogos tiko mėsos, žuvų patiekalams, marinatams, alui ir girai, rauginamiems kopūstams ir burokėliams paskaninti.
Teksto autorė: Monika Kazlauskaitė
