Psichologas nurodo, kad gedėjimas yra ilgalaikis procesas, keičiantis žmogaus gyvenseną, savęs ir kitų supratimą. Dažnai kartu girdime ir žodį sielvartas. Pasak, A. Mockaus tai artimi ir dažnai vienas nuo kito neatskiriami potyriai.
„Gedėjimas yra mylimo artimo žmogaus netekties išgyvenimas, toks jausmas lyg kažką atplėšė, atėmė iš mūsų, o sielvartas – kančia, kurią sukelia netektis. Sielvartas yra natūrali ir normali emocinė būsena į bet kokią netektį gyvenime. Pavyzdžiui, sielvartauti galima ir praradus darbą“, – skirtumus tarp šių jausmų paaiškina jis.
Sielvartas – normali būsena
Universalus gedėjimo laikas yra maždaug vieneri metai, bet tai yra labai individualus procesas. Išgyvenimo laikotarpis priklauso nuo įvairių aplinkybių: tikėjimo, istorinio laikotarpio, ryšio su mirusiuoju, asmeninių savybių, mirties aplinkybių.
„Būna, žmonės gedi ir daugiau, jeigu tai buvo ypač artimas žmogus. Pavyzdžiui, senyviems žmonėms labai sunku susitaikyti su netektimi, kai kartu būna pragyvenę kartu 50 metų ir daugiau. Priklauso nuo ryšio su žmogumi.
Jeigu žmogus buvo labai artimas tai tas sielvartas ir kančia yra didesnė, o jeigu mirė žmogus su kuriuo neturėjai stipraus ryšio ir ji labai ilgai sirgo, visi jau buvo susitaikę su netektimi, tai kitaip išgyvenama tokie atvejai“, – pasakoja psichologas.
Netektį patiriantis žmogus bando susitaikyti su skaudžia realybe, jog daugiau nebepamatys prarasto žmogaus, negalės su juo pasikalbėti ar apsikabinti. Dėl šios priežasties žmogui, išgyvenančiam sielvartą dėl artimojo netekties, itin svarbi parama ir palaikymas.
„Sielvartas yra normali būsena tik kartais mes ją patalogizuojame. Nereikia pulti iškart gydyti žmogaus, reikia jam suteikti erdvės sielvartauti. Dabar yra socialinis spaudimas, kad pas mus nėra sielvartaujančių žmonių. Jie kažkur kitur. Bet mes gal tiesiog jų nematome, nes jie verkia užsidarę kambaryje.
Normalu, kad žmogui gali būti sutrikęs apetitas, sutrikęs miegas. Svarbu ir darbdaviui žinoti, kad sielvartą išgyvenančiam žmogui gali būti sunkiau dirbti, susikaupti, gali pasitaikyti nuotaikų svyravimai“, – sako A. Mockus.
Tačiau jis priduria, kad netekus gyvenimo partnerio, su kuriuo kartu buvo praleista daug laiko, normalu, kad širdies kertelėje kažkokia žaizdelė bus visados.
Kaltės jausmas
Specialistas pasakoja, kad kartais žmonės jaučia ir spaudimą vos tik pasibaigus laidotuvėms pamiršti ir savo liūdesį. Aplinkiniai asmenys dažnai nežino ir kaip bendrauti su tokius stiprius išgyvenimus patiriančiu žmogumi, vengia neigiamų jausmų.
„Blogai būna, kai pats žmogus bando pats save kontroliuoti, kad laidotuvės baigėsi ir viskas, nebegalima liūdėti. Žmogus kartais pats dėl visuomenės spaudimo ar normų, gali reikalauti iš savęs atrodyti gerai, kontroliuoti save, kad atrodytų stiprus, nors viduje iš tikrųjų stipriai išgyvena“, – teigia psichologas.
Su netektimi kovojantį žmogų užklumpa įvairiausi jausmai: pyktis, nerimas, baimė, kaltė, liūdesys, ilgesys, pasimetimas, nesaugumas, kurie yra labai stiprūs ir juos sunku suvaldyti. A. Mockus atkreipia dėmesį, kad jeigu žmogus prieš tai turėjo polinkį į depresiškumą, tuomet sielvarto metu reikėtų apsilankyti ir pas specialistus.
„Kartais žmonės save kaltina, kartais sunku būna atskirti, kur sielvartas, o kur depresija. Sielvarto metu žmogus gali atrodyti depresiškas. Jeigu žmogus anksčiau turėjo kažkokių depresijos momentų, tai svarbu pasisaugoti“, – įspėja jis.
Psichologas nurodo, kad dažnai ypač stiprus kaltės jausmas atsiranda po artimo savižudybės. Žmonės kaltina save, kad nepastebėjo ženklų, kurių, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tikrai buvo. Netektį išgyvenantis žmogus dažnai patiria ir egzistencinę kaltę. Galvoja, kad skyrė jiems per mažai dėmesio ar laiko.
Svarbiausia išsikalbėti
„Vienas iš pirmųjų susitaikymo žingsnių yra kalbėtis apie netektį, bendrauti su žmonėmis ir artimaisiais. Yra padaryta tyrimų, kurių metu buvo nustatyta, kad labiausiai padeda pokalbis su artimaisiais, kad ir telefonu, apie netektį. Labiausiai kenkia tos formalios užuojautos ir visi pasakymai, kad palengvės.
Netektį patyrusiam žmogui viduje verda emocijos, o žmogui iš šono gali kartais atrodyti, kad jis ir vėl kalba apie tą patį, bet kalbėdamas apie netektį žmogus vis labiau ir labiau susitaiko. Kartais svarbu žmogų pakalbinti, jeigu jis izoliuojasi“, – apie pirmuosius žingsnius susitaikymo su netektimi link pasakoja A. Mockus.
Psichologas prideda, kad dažnai žmonės tiesiog nežino, kaip kalbėtis su tuo, kuris patiria tokius skaudžius išgyvenimus. Žmonėms dažnai nejauku bendrauti su patiriančiais tiek daug neigiamų emocijų, kadangi ir kiekvienas iš mūsų esame linkę bijoti savo neigiamų emocijų.
„Visų pirma, artimo žmogaus gedėjimas individualus procesas. Vieniems norisi padėti nuotraukas į šoną ir jų nematyti, o kitiems kaip tik norisi jas matyti ir prisiminti. Pavyzdžiui, jeigu matant nuotraukas, jos tau visada primena, kad to žmogaus netekai, tai gali palengvinti ir susitaikymą. Tačiau kai kuriais atvejais žmonės tiesiog negali matyti mirusiojo atvaizdo, nes atsivertus albumą jiems tai sukelia tik skausmą ir ašaras.
Gedėjimo metu žmogus gali pradėti elgtis keistai. Jis gali norėti dažnai eiti į kapines. Gali būti, kad viduryje darbo apsiverkia nei iš šio, nei iš to. Pačiam žmogui tai gali sukelti keistas emocijas ir kolegos gali nesuprasti, kas čia įvyko. Tačiau sielvarto metu tai yra normalu“, – teigia psichologas.
Pozityvus atspalvis
A. Mockus nurodo, kad netekties išgyvenimas gali turėti ir pozityvų atspalvį. Tai yra ribinis išgyvenimas, kuris suteikia galimybę paaugti dvasiškai – padidėja savigarba, pasitikėjimas savo jėgomis, žmogus tampa jautresni kitiems, išmoksta atjausti.
„Tai procesas, kuris keičia pačio žmogaus savęs supratimą, kitų supratimą. Kai kurie įveikia tą didžiulį skausmą ir jie įgyja pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, nes jeigu sugebėjo įveikti tokį išgyvenimą tuomet galės įveikti ir kitus iššūkius gyvenime.
Žmogus gali imtis naujų darbų naujų tikslų, kurie prieš tai jam galbūt atrodė ir neįmanomi. Padidina atjautą. Kartais netektis yra galimybė pradėti labiau pasitikėti savimi, tačiau dėl to žmogus sumoka didžiulę kainą ir negali to pasirinkti“, – sako jis.
Kaip pavyzdį jis pateikia situaciją, kai jauna mergina netenka tėčio, tuomet ji gali jausti didžiulį nesaugumo jausmą, nes jis buvo finansinis ir emocinis ramstis. Gali atrodyti, kad tokia netektis išmuša pagrindą iš po kojų.
Tačiau ištvėrusi tokius išgyvenimus įgijo ir pasitikėjimo savimi, išmoko valdyti savo emocijas, iškilus naujiems iššūkiams juos įveikti bus lengviau. Tai brandinanti patirtis, nors už ją tenka sumokėti pačią didžiausią kainą.
