Nors dažnai girdime, kad poros skiriasi dėl nesutampančių vertybių ar charakterių skirtumų, pagrindinė priežastis yra tai, kad jiems nepavyksta rasti laiko pasikalbėti ir sukurti kokybiško, konstruktyvaus pokalbio.
„Iš nesusikalbėjimo veda įvairios kitos problemos. <..> Kai žmonės nesusikalba, prasideda pykčio laikymas, neproduktyvūs konfliktai.
Tuomet seka neištikimybės, bet jos irgi dažnai ateina iš pagrindinio šaltinio, kai vyksta nesusikalbėjimas, nuoskaudos, vienas kito neišgirdimas, nemokėjimas padėti vienas kitam, suprasti reikiamu būdu“, – sako psichologė ir priduria, kad konfliktai nėra blogai, tačiau yra esmė kokia jų forma ir ar iš jų kažko išmokstama.
Skirtingi skyrybų periodai
Skyrybų metu yra patiriamos gedėjimo stadijos: neigimo, pykčio, derybų, depresijos. Jos visos labai svarbios siekiant psichikai galiausiai integruoti skyrybų faktą. Psichologė pažymi, kad galima prarasti šeimos narį, kuris miršta, galima gedėti darbo, sveikatos, ir galima gedėti santykių.
Be to, skyrybų procese yra visi etapai kaip šokas, neigimas, depresijos požymiai, pykčio stadija, kol galiausiai ateinama iki tam tikro susitaikymo. Pasak V. Navickės, šių stadijų neišeis suforsuoti – gedėjimas greičiau nepraeis.
„Svarbiems gyvenimo etapams, kad praeitų gedėjimas, reikia duoti bent jau metus laiko erdvės sau, jausti įvairias stiprias emocijas, liūdesį, pyktį. Esmė, kad neišeis po mėnesio to nebejausti“, – pažymi specialistė.
Jos teigimu, vyrai ir moterys skirtingai reaguoja į skyrybas – moterys iš pradžių dažniau sielvartauja, verkia ir jaučia liūdesį, tuo tarpu vyrai iš pradžių gali jausti palengvėjimą ar net džiaugsmą dėl išsiskyrimo.
„Iš to kyla juokeliai, kad pradžioje moterys verkia įsikibusios į pagalvę ir liūdi, o vyrai nueina „tūsinti“ – jiems linksma ir džiugu, kad jie išsiskyrę. Tačiau po kurio laiko viskas apsiverčia – moterys pradeda džiaugtis ir eiti linksmintis, o vyrai pradeda verkti į pagalvę“, teigia psichologė.
Anot specialistės, tai iš tiesų iliustruoja, kad vyrai turi polinkį labiau uždaryti emocijas ir jų nejausti. Taip pat visuomenėje vis dar egzistuoja socialinis konstruktas, kad vyrams nėra priimtina verkti, o nuo mažens jų nėra mokoma emocinio raštingumo ir kaip tinkamai tvarkytis su emocijomis.
„Dabar laikai po truputį keičiasi, bet turime užaugusią kartą, kad vyrui sudėtingiau yra suprasti ir įvardinti emocijas, jis labiau bandys nukreipti mintis nuo to fakto, bandys užsiimti kitomis veiklomis.
Moterys yra linkusios į palaikymo, pagalbos ieškojimą pas drauges, šeimos narius. Jos labiau verkia, išgyvena visas emocijas“, – kaip skyrybų metu reaguoja vyrai ir moterys atskleidžia V. Navickė.
Ji taip pat priduria, kad toks moterų išgyvenimo variantas yra priimtinesnis ir palankesnis sveikatai, nes vyrų uždarytos emocijos gali privesti prie alkoholio problemų, įvairių kūno skausmų: „Jeigu mes neišgirstame savo emocijų, neduodame joms erdvės, kūnas pradeda kalbėti už mus“.
Po skyrybų daromos klaidos
Psichologės teigimu, žmonės dažnai stengiasi atsigauti po skyrybų įsitraukdami į konkurenciją su buvusiu partneriu. Jie lyg varžosi, kuriam po skyrybų sekasi geriau, kuris atrodo laimingesnis ar gyvena geresnį gyvenimą. Pavyzdžiui, greitai užmezgami nauji santykiai tampa būdu parodyti, kad viskas yra gerai.
„Kartais iš desperatiškumo, o ne iš tikro jausmo, gali būti kuriamos naujos šeimos su kitais žmonėmis. Didelė klaida yra įtraukti vaikus į šiuos žaidimus – kai neišspręsti konfliktai bandomi spręsti per vaikus, juos nuteikiant vienus prieš kitus: tėtis nuteikia prieš mamą, mama – prieš tėtį. Tai yra blogiausia, ką galima padaryti“, – priduria specialistė.
Taip pat dažnai pasitaiko, kad viena pusė stengiasi sumenkinti kitą, pateikti situaciją iš savo perspektyvos arba suversti kaltę kitam asmeniui. Tačiau psichologė pažymi, kad santykiai yra dviejų žmonių reikalas, ir abu partneriai yra vienodai atsakingi tiek už jų puoselėjimą, tiek už griūtį ir skyrybas.
Ji taip pat pabrėžia, kad skyrybas sunkiausiai išgyvena žmonės, turintys priklausomybių – nuo narkotinių medžiagų, alkoholio ar lošimų. Tačiau egzistuoja ir vadinamieji „priklausomo tipo asmenys“, kurie nėra priklausomi nuo konkrečių medžiagų, bet yra priklausomi nuo kito žmogaus.
„Žmonės paskiria savo gyvenimą kitiems ir partneris yra svarbiausia jų gyvenimo ašis. Žmogus savo gyvenimo vertę supranta per pasitarnavimą kitiems, pavyzdžiui, moteris rūpinasi vyru, užrašo jį pas visus gydytojus, padaro jam valgyti, išplauna ir išlygina drabužius – daro viską, kad tas žmogus būtų laimingas.
Tokiems žmonėms, kai įvyksta skyrybos, būna labai sunku, nes jie yra vos ne įpratę gyventi gyvenimą dėl kitų, todėl jiems staiga nuima pagrindinį būdą išlikti“, – teigia V. Navickė ir priduria, kad tokio tipo asmenys dažnai sunkiai išgyvena skyrybas, nes jie linkę išlaikyti bet kokius, net toksiškus, sudėtingus ar pavojingus santykius, vien tam, kad neliktų vieni.
Patarė, kaip išgyventi skyrybas
Pasak psichologės, pirmieji žingsniai, norint pradėti gijimo procesą po skyrybų, yra suteikti sau erdvės ir laiko išjausti visas emocijas.
„Metus laiko turi užtrukti vadinamasis „sveikas gedėjimas“. Jeigu žmogus turi galimybę pabūti, paverkti, išsikalbėti su artimaisiais, tai viskas gerai.
Jeigu žmogus turi mažų vaikų, yra užsiėmęs, dienos eigoje neturi erdvės išjausti emocijas, nes nenori prie vaikų verkti ir liūdėti, keiksnotis, rekomenduočiau atrasti specialistą ar vietą, kur būtų galima išeiti ir leisti nestabdant savęs visa tai pajausti ir išjausti“, – siunčia patarimą moteris.
Po išsiskyrimo svarbu susirasti palaikymo komandą, kuri suprastų ir palaikytų, nes skyrybos gali sukelti gėdos ir kaltės jausmus. Tokiu metu gali atrodyti, kad visi aplinkiniai pasmerks, nuteis, atsiribos arba nesinorės bendrauti dėl to, kad žmogus išsiskyrė.
„Svarbu duoti sau laiko, nes reikia išgedėti. Tai yra netektis ir gedulas, nes jeigu mes tai praleisime, galima likti skyrybų krizėje ne vienerius metus. Išgedėjimas iš savęs padeda atkurti vidinę ramybę, nes kad ir kaip būna sunku, viduje vyksta daug psichologinių procesų, kurie užsibaigs, jeigu duosime erdvės.
Svarbu atsigręžti į save ir savo poreikius, nes santykiuose įprasta žiūrėti į kitą žmogų, ko jis nori, derintis, dėliotis pramogas, šventes. Pagaliau atsiranda galimybė pažvelgti į save, į savo norus”, – sako psichologė.
Ji taip pat pabrėžia, kad svarbu neapsiriboti vienam su savo išgyvenimais, bet ieškoti paramos ir pagalbos iš artimųjų. Jei sunku susidoroti su situacija, reikėtų kreiptis į specialistus ar pagalbos linijas.
