Nuo septynerių metų Birutė augo ir gyveno Kaune. Čia ji baigė dabartinę „Saulės“ gimnaziją, kurioje ji sutiko pirmąją ir vienintelę savo meilę.
Kartu su vyru Robertu ji sukūrė iš tiesų idilišką šeimą, užaugino net šešis vaikus ir sulaukė net dvylikos anūkų. Tiesa, į pasaulį beldžiasi jau ir tryliktasis.
Per šv. Kalėdas į Birutės namus suvažiuoja ne tik visi jos vaikai: Robertas, Karolina, Paulius, Klementina, Gertrūda ir Martynas, bet taip pat ir anūkai, marčios, žentai. Todėl natūralu, kad šventes ši šeima sutinka kaip ir pridera didelei šeimai – jaukiai ir kupini neblėstančio nuoširdumo.
Birute, savo vyrą Robertą jūs sutikote dar mokyklos suole... mokyklinė meilė, ne kitaip! Kuo tuomet jaunas vaikinas pritraukė jūsų dėmesį?
Manau, kad jis mane pakerėjo nepaprastu gerumu ir paprastumu. (šypteli) Kai pradėjome draugauti, sužinojau, kad mano būsimas vyras yra nepaprastai tikintis, kas tuo metu, buvo gana reta. Aš pati buvau komjaunuolė, į bažnyčią su tėvais nueidavome tik per didžiąsias šventes.
O Robertas, rytais prieš pamokas, dar spėdavo patarnauti mišioms, o po jų, bėgte į mokyklą.
Kaip ir kiekviena mergaitė, svajojau turėti tik du vaikus: mergaitę ir berniuką. Bet Dievo valia buvo kitokia, dar būnant abiturientė, sutikau žmogų, šalia kurio jaučiausi rami ir saugi. Nebuvau iš tų moterų, kurios svajojo apie karjerą, ar bijojo tiesiog būti mama, uždaryta namuose su vaikais.
Kartu su vyru užauginote net šešis vaikus. Kas buvo sunkiausia?
Pirmųjų vaikų, sūnaus Roberto ir dukros Karolinos, susilaukėme dar studijuodami tuometiniame Kauno Politechnikos institute. Studijų metu, būtų buvę labai sunku auginti vaikus, tačiau labai padėjo vyro tėvai, su kuriais tuo metu ir gyvenome, todėl studijas abu sėkmingai ir baigėme.
Beje, mokėmės abu kartu, toje pačioje grupėje, tiksliųjų mechanikos prietaisų specialybėje, todėl man buvo lengviau suprasti ir įsisavinti sudėtingus techninius mokslus.
Su kiekvienu vaiko gimimu, aš vis jausdavausi pakylėta ir laiminga. O ko daugiau reikia moteriai, kai greta yra mylintis ir rūpestingas vyras? Ilgainiui supratau– tai mano pašaukimas, mano tikroji „specialybė“, būti tiesiog mama.
Su vyru užauginome, išauklėjome ir išleidome į mokslus šešis vaikus– tris mergaites ir tris berniukus.
Tikriausiai nelengva buvo ir finansiškai...
Taip, finansai yra taip pat labai svarbu, auginant tokią didelę šeimą. Bet neužtenka vaikams duoti tik valgyti ir juos aprengti. Vaikai, kaip niekas kitas, reikalauja besąlygiškos meilės, dėmesio ir rūpesčio.
Kaip tą meilę padalinti visiems po lygiai, kaip duoti tiek dėmesio, kiek kiekvienas jų trokšta, kaip visais vienodai pasirūpinti, kad kurio nenuskriaustum?
Visus iškilusius klausimus ir problemas labai padėjo spręsti tikėjimas. Visus vaikus, nuo mažens, vesdavomės sekmadieniais į bažnyčią. Ten, abu su vyru Robertu, sėmėmės jėgų ir išminties, stengėmės vaikams suteikti tikėjimo pagrindus ir išauginti dorais žmonėmis.
Birute, jūs iš viso turite net dvylika anūkų, kaip pavyksta užmegzti ryšį su jais?
Į pasaulį jau beldžiasi ir tryliktasis! (šypteli) Mūsų šeimoje yra gilios tradicijos. Mes švenčiame visų gimtadienius, susirenka visi vaikai, marčios, žentai, anūkai per šv. Kalėdas ir šv. Velykas, o kur dar Motinos, Tėvo diena? Žodžiu, pas mus nėra mėnesio, kad nebūtų kokio gimtadienio ar šiaip kokios šventės, juk dabar mūsų – 26 asmenys!
Mus aplanko anūkai ir be jokios progos, tiesiog vaikai juos atsiveža papusryčiauti, ar tiesiog išgerti arbatos, tamsiais rudens ar žiemos vakarais pavakaroti, pažaisti stalo žaidimus.
Atvažiuoja anūkės paspręsti ir pasiaiškinti matematikos uždavinių su Robertu, kuris turi talentą puikiai išaiškinti matematikos kursą. Tad anūkus matome tikrai dažnai. Visus labai mylime ir jais džiaugiamės.
Penki iš šešių jūsų vaikų yra scenos žmonės, o patys vaikai sako, kad dėl jų iš tiesų paaukojote ne mažą dalį savęs. Ar jums muzika taip pat nesvetima?
Taip, mano penki vaikai dirba scenoje, kažkada ir aš turėjau tokią svajonę. Dar vaikystėje norėjau groti akordeonu, kiek paaugus, svajojau apie aktorės profesiją. Bet buvau, beje ir esu, labai savikritiška.
Nepatiko manyje daug kas, nebuvau patenkinta savo išvaizda, tad, apie aktorės darbą, tik tyliai pasvajodavau. Su muzika truputį draugavau, grojau akordeonu.
Bet pavargau, baisiai sunkus jis buvo, o aš mažutė mergaitė, būdama dar pradinukė, vos jį pasinešdavau. Tėvai nupirko didelį, 96 bosų akordeoną, kurio dumples vos patampydavau... Dabar mano akordeonas stovi tylus, užslėptas už spintelių ir komodų. (šypteli)
Ar nebuvo sunku tos meilės muzikai perduoti savo vaikams? Panašu, kad tai tikrai pavyko padaryti.
Mano vaikų kraujyje teka genai, kuriuos jie paveldėjo iš savo senelių, vyro tėvų. Šviesaus atminimo vyro tėtis Pranciškus Beinaris – kompozitorius, vargonininkas, visą savo gyvenimą paskyręs muzikai ir bažnyčiai.
Vyro mama, Danguolė, buvo nuostabaus balso savininkė. Tarybinis saugumas jai neleido įstoti į tuometinę konservatoriją, vokalo specialybę, vien dėl to, kad ji buvo Kauno Arkikatedros Bazilikos vargonininko žmona. Visus mūsų vaikus nuo mažens supo muzika. Iš pradžių jie mėgavosi savo senelių, tetų ar dėdžių muzikavimu, o vėliau vyresnių brolių ir seserų. Galima sakyti, jie gimdavo jau muzikoje. (šypteli)
Tik vėliau supratau, kad kartu su vaikais, aš koja kojon mokiausi ir muzikos. Juk muziką mėgau nuo vaikystės, įžengus į vyro namus, ji mane pasitiko ir nepaleido jau niekada... Net kai pavargdavau nuo darbų, geriausias poilsis būdavo klausytis muzikos. Eidavau ir prašydavau kurio nors iš vaikų, kad ką nors gražaus pagrotų.
Pailsėdavo ir rankos, ir kojos, ir siela... Kai dabar pavargstame, mielai su vyru atsigauname klausydami vaikų muzikavimo scenoje, koncertuose ar namų aplinkoje. Didžiuojuosi savo vaikais, ir nei trupučio nesijaučiu kažką paaukojus. Priešingai, aš džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie savo vaikų tobulėjimo ir pasiekimų.O džiaugtis tikrai yra kuo. (šypteli)
Ne paslaptis, kad esate išleidusi eilėraščių knygelę ir kalėdinę knygutę vaikams. Kaip rasdavote laiko šiam savo pomėgiui, augindama vaikus?
Tai yra antra mano poilsio forma. (šypteli) Kurdama ilsiuosi visapusiškai. Vaikus suguldydavau į lovas, tyla, visi miega ir rašau...Poezija mano viduje gyveno nuo mažens. Dar būdama moksleivė, deklamuodavau eiles mokykloje per šventes, taupydavau pietums duotas kapeikas, o sutaupius reikiamą sumą, knygyne nusipirkdavau lietuvių poetų eilėraščių knygelių.
Eilėraščius rašau ir dabar, retsykiais, atitrūkusi nuo visų darbų. Tos minutės man be galo brangios, rašau tyloje, kai visi aplink miega. Tik tie mano eilėraščiai, mėgėjiški, ir tik saviems, mažai kam rodau. Visa tai sugulė poezijos knygelėje „Iš širdies“, kuria apdovanojau visus vaikus, anūkus, giminaičius bei draugus. O kalėdinė knygelė „Kiškių Kalėdos“ – dovana anūkams, kad geriau močiutę prisimintų. (šypteli)
Gyvenime visą save paskyrėte vaikams. Ar nesigailite dėl to?
Nesigailiu nei trupučio, o ką aš dar galėjau geresnio padaryti šiame gyvenime? Mano vaikai – mano didžiausias užgyventas turtas. Tai geriausia investicija, kokią tik galėjau padaryti savo gyvenime. Ir žinau, kai ateis laikas palikti šį pasaulį, labiausia bus gaila palikti vaikus, anūkus, o galbūt ir proanūkius, jei tokių sulauksiu, visi kiti žemiški turtai bus nieko neverti. (šypteli)
Per šv. Kalėdas jūsų visi vaikai su anūkais suvažiuoja į jūsų namus. Kokias tradicijas puoselėjate tądien?
Per Kalėdas, po eglute, Kalėdų senelio padėtas dovanas, randa visi: vaikai, marčios, žentai, anūkai ir mes su vyru. Aišku, jei visus metus buvome geri.(šypteli)Dar papildomai, mus su vyru apdovanoja vaikai ir anūkai.
Kiekvienas, atsiimdamas dovaną, kažką visiems atlieka, padainuoja dainą, padeklamuoja eilėraštį, pagroja ar pašoka, nesvarbu, ar tai būtų suaugęs, ar vaikas. Taip paprastai, be nieko, negalima pasiimti dovanos. Gaunasi gražus, šventinis šeimyninis koncertas.
Niekada nepradedame valgyti šventinių pietų ar pusryčių be maldos. Už maldas visada atsakingas būna vyras. Kartais prie Kalėdinio stalo prisijungia ir kiti artimieji, giminės, tada jau vos telpame. Turiu jau tik tėtį, jam 93 metai, visada stengiamės jį atsivežti pietų per didžiąsias šventes, bent vienai dienai. Jis dar gan tvirtas fiziškai ir šviesaus proto. Vyras neturi jau abiejų tėvų.
Kiekvienas, mus aplankęs giminaitis, po kalėdine eglute visada randa kuklią dovanėlę.
Jūsų šeima – iš tiesų idiliška. Kaip manote, kokia yra stiprios šeimos paslaptis?
Gal iš šalies daug kam taip ir atrodo, kad pas mus viskas harmoninga, jauku, ramu ir gražu. Esame paprasti mirtingieji, šventieji žeme nevaikšto. (šypteli) Tačiau visada stengėmės, labai stengėmės ir dabar stengiamės, kad būtų viskas gerai. Yra posakis, kad šeima – tai darbas, didelis, ilgas ir sunkus darbas. Stengiamės visi dirbti sutartinai ir pagal išgales.
Kaip ir visos šeimos, darėme klaidas ir jas taisėme. Darome jų ir dabar, tačiau iš klaidų gauname svarbias pamokas. Svarbiausia, abu su vyru visada jautėme didelį atsakingumą už savo šeimą. Pareiga, rūpestis, atsidavimas, tikėjimas vienas kitu ir vaikais, tai tas variklis, kuris, mus, abu mechanikus, pagal specialybes, vedė per gyvenimą.O žinoma, svarbiausia, tai tikėjimas Dievu, skausme, džiaugsme ar kasdieninio gyvenimo rutinoje. Esu tvirtai įsitikinus, kad be Dievo globos, mes būtume tiek nepasiekę...
Daugelis moterų mano, kad šiais laikais reikia daug laiko skirti sau ir laviruoti tarp karjeros ir vaikų auginimo. Tačiau galbūt tikroji laimė slepiasi jaukiuose namuose ir vaikų auginime?
Nesu egoistė iš prigimties. Niekada negyvenau sau, nieko nedariau tik sau, ar tik dėl savęs. Viską, ką dariau gyvenime, ko siekiau, bandžiau susieti su savo šeima. Tikriausia, net nemokėčiau kitaip gyventi. Visada gyvenau ir gyvenu dėl kitų – savo vaikų, vyro, artimųjų. Egoistinis gyvenimas tikrai ne man. Karjera? Nežinau, kas būtų, jei būtų kitaip. Tiesiog, pasirinkau tokią specialybę, kuri buvo nemiela širdžiai. Tad apie jokią karjerą nebuvo net minčių.
Visada norėjau būti kažkam naudinga, kažką gero ir prasmingo nuveikti gyvenime. Vaikai ir buvo mano tikrasis pašaukimas. Užauginome su vyru dorus, protingus, teisingus ir gerus vaikus, tikrus Lietuvos patriotus. Tėvynei Lietuvai labai reikia tokių žmonių. Esu laiminga ir galiu drąsiai teigti, nieko nėra didingesnio ir gražesnio, kaip turėti jaukius namus ir juose krykštaujančius vaikus.
Ko palinkėtumėte Kalėdoms ne tik sau, bet ir visoms Lietuvos šeimoms?
Palinkėčiau visoms Lietuvos šeimoms turėti stiprų atsakomybės ir pareigos jausmą. Linkiu mylėti vieniems kitus besąlygiška meile, puoselėti tikrąsias vertybes, nesižavėti laikinais ir beprasmiais dalykais, propaguoti šeimose tikėjimą. Labai noriu ir viliuosi, kad ateinančiais metais, nežus nei vienas vaikas, nuo smurtaujančio tėvo ar motinos rankos.
O linkėjimus noriu pabaigti mintimis iš dainos „Kalėdų angelas“, kuriai muziką parašė mano marti Vaida, o žodžius sukūriau aš.
Kalėdinę naktį į žemę nusileidęs Kalėdų angelas teapgaubia savo sparnu visas Lietuvos šeimas, jų širdis apšviečia neblėstančia šviesa, o lange uždegta kalėdinė žvakė nušviečia jiems kelią į gražesnį ir laimingesnį rytojų.
