Gabrielė pasakoja, kad ji ir jos vyras nuo mažumės gyveno mažuose miesteliuose, tad gyvenimas didmiestyje niekuomet nebuvo jų siekiamybė. Beje, ką reiškia gyventi šurmuliuojančiame mieste pora pajautė tuomet, kai kartu apsigyveno vieno kambario bute Panevėžyje.
„Gyventi ten pabodo, o ir nematėme šiame mieste ateities. Norėjosi gyventi ten, kur ramiau, kur daugiau gamtos, tad taip pradėjome ieškoti savo svajonių būsto“, – atvirauja.
Ilgai ieškoti svajonių kampelio nereikėjo, kadangi namas, esantis Pakalniškių kaime, buvo vienintelis, kurį pora apžiūrėjo. Užėjusi į 1934 m. statybos namą Gabrielė suprato, kad jis yra būtent tas, kuriame ji nori gyventi ir kurti savo ateitį.
Beje, mergina juokauja, kad vietovę vargu ar galima vadinti kaimu, kadangi jame stovi vos trys, vienas nuo kito nutolę namai. „Galima sakyti, kad gyvename kaip ir vienkiemyje“, – nusijuokia.
Pašnekovė sako nė karto nesigailėjusi, kad pasirinko pirkti pirmą aplankytą sodybą. Anot Gabrielės, vos tik užėjus į vidų jiedu su vyru iškart pajautė, kad tai – jų namas. O ir užsidegimas bei noras gyventi būtent čia aplankė iš karto.
Aplink naujuosius namus ne tik pilna gamtos ir laisvo ploto, bet ir privatumo bei jokių kaimynų. G. Kancytė nusišypso, kad gyvendama dvylikos aukštų daugiabutyje ji susidūrė su nemaloniais kaimynais:
„Kiekvieną kartą išėjus turi sveikintis, o atrodo, to daryti niekas nemėgsta. Būdavo ir taip, kad niekas neatsako. Su kaimynais būna visko: ir rėkauja, ir telefonu jų pokalbius girdi per sieną. Vienas vargas, o dabar viskas daug ramiau.“
Sodyba, pastatyta dar 1934 metais
Nors šiuo metu bendras sodybos vaizdas yra gerokai pasikeitęs, tačiau pašnekovė pasakoja, kad vos tik kibus į darbus viskas atrodė kiek kitaip: sklype stovėjo sena, 1934 m. statybos sodyba, aplinkui – netvarkytas kiemas, didelis senas sodas, keli pastatai, tarp kurių ir garažas.
„Namas iš išorės buvo sutvarkytas, bet vidus – baisus. Viduje renovavome viską iš naujo“, – priduria.
Paklausta, ar neplanavo griauti sodybos ir vietoje jos statyti naujo namo, panevėžietė pasakoja, kad dažnu atveju toks kelias yra patogesnis ir pigesnis.
Tačiau įvertinę, kad neseniai buvo pakeistas stogas, apšiltintas namo fasadas ir padaryta apdaila, o į namą atvestas vandentiekis ir kanalizacija, pora nusprendė, kad norint susikuri svajonių namus užteks tik sutvarkyti namo vidų būtent taip, kaip jiems patiems norisi.
„Pradėjome renovuoti, viską griauti praėjusių metų balandį, praėjus metams čia atsikėlėme vasario mėnesį, tad galima sakyti, kad esame dar naujakuriai (šypsosi). Nusprendėme, kad viską darysime patys, bet tik žiūrime, kad nieko nemokam!“ – dalinasi įspūdžiais, kurie iki šiol primena malonų statybų procesą, Gabrielė.
Visi darbai prasidėjo nuo sienų griovimo namo viduje. Pašnekovė juokiasi, kad nors kartu atrodė pavargę, purvini ir dulkėti, tačiau svarbiausia – laimingi. O be to, ir planai keitėsi kone kiekvieną dieną:
„Iš pradžių norėjome minimaliai viską išgriauti, tačiau išėjo taip, kad visko buvo gerokai daugiau. Griovimo darbai vis nesibaigė, o kai pradėjome įsirenginėti vidų, kreipėmės į mano tėtį, kuris viską moka, pagalbos. Jis ne tik mokė mus, kaip ir ką daryti, bet ir labai padėjo. Kaip reikia remontuoti žvalgėmės žiūrėdami ir į kitus per „Instagram“.
Buvo taip, kad užsisakėme meistrus, kad išbetonuotų grindis, o nebaigti vandentiekio išvedžiojimo, grindų šiltinimo darbai. Važiavome vos ne 4 valandą ryto prieš atvykstant betonuotojams, kad spėtume viską pabaigti. Buvo likęs minučių klausimas, bet viskas baigėsi gerai“, – pasakoja.
Prasidėjus apdailos darbams, pora nusprendė visus darbus atiduoti į profesionalų rankas: „Pagalvojome, kad tai – atsakingas darbas, norėjosi, kad viskas būtų gražu, be broko. Tad samdėme meistrus, kurie puikiai dirbo, esame patenkinti, kadangi labai pasisekė.“
Pasiteiravus, kur teko semtis idėjų namų apdailai, interjerui, Gabrielė atvira – vos tik užėjusi į namus, kai jų lubas buvo galima dar pasiekti ranka, ji jau žinojo, kaip viskas turės atrodyti. Visų pirma, jai svarbiausia buvo atvira erdvė.
„Kai ateini ir jautiesi savas, žinai, kad tai yra ta vieta, kurioje turi būti. Taip viskas ir susidėliojo, kaip ir kas bus. Ilgai galvos sukti nereikėjo, stengėmės visą interjerą derinti su senomis detalėmis, kad viskas atrodytų kiek moderniau“, – dalinasi ji.
Nors namai dar pilnai neįrengti, tačiau Gabrielė sako, kad pamažu jie vis pildosi ir tampa visuma. Be to, tai nėra vienintelis projektas, kuriuo tenka užsiimti namų aplinkoje – šiuo metu pora taip pat įsirenginėja ir terasą.
Atrado naują mylimą veiklą
Nemaža dalis jėgų keliauja ir į daržą, kuris tapo naujuoju G. Kancytės pomėgiu.
„Gera nueiti, pasitvarkyti, nusiskinti savo užaugintą daržovę. Labai gera, kai yra tiek vietos ir galime užsiauginti savo maisto. Šiuo metu turėtume daryti ir kitus darbus, pavyzdžiui, išsilyginti sklypą, medžius apsigenėti, lentas apsitvarkyti numestas, bet pirmiau vis tik norisi pasisėdėjimui erdvę sukurti. Taip mažiau kreipi dėmesio, kad aplink krūva šiukšlių ar dar kažkas“, – nusišypso.
Nors iš pradžių Gabrielė planavo darže auginti tik krapus, agurkus ir svogūnų laiškus, tačiau apetitas įvairioms daržovėms pradėjo augti ne dienomis, o valandomis ir šiuo metu poros darže auga bulvės, braškės, arbūzai, pomidorai, cukinijos, moliūgai, žirniai, krapai, svogūnai, paprikos, agurkai, baklažanai, morkos, porai, svogūnų laiškai ir t. t.
Pašnekovė juokauja, kad kitąmet jau norėsis turėti ir šiltnamį, tad apetitas daržininkystei niekur nedings, o tik augs. Be to, nors miestą į kaimą iškeitusio jaunimo tėvai tokiu sprendimu nesistebi, tačiau tokie pokyčiai atrodo ganėtinai keisti Gabrielės kolegėms.
„Dirbu slaugytoja, tai vyresnės kolegės stebisi, kaip jaunas žmogus gali keltis į kaimą, į vienkiemį, juk čia tik baisus, sunkus darbas. Atrodo jiems tai tragedija ir žiauriai keistas sprendimas, nes neva visi nori į miestą, o čia mes išvykome į kaimą. Daug kam atrodo, kad jaunimas turėtų būti mieste, šėlti klubuose – toks vaizdas labiau įprastas matyti nei girdėti, kad jaunimas persikėlė į kaimą ir kapstosi darže“, – nusišypso.
Tačiau tokių, kaip Gabrielė ir jos mylimasis, pasirodo, yra ne vienetai, o visa dauguma. Ypatingai tą galima pastebėti socialiniuose tinkluose. Pradėjusi dalintis savo šeimos persikėlimo į kaimą istorija Gabrielė pamatė, kiek daug žmonių apie tokius pokyčius svajoja, bet nedrįsta žengti žingsnio:
„Būna, dažnai sulaukiu „Instagram“ žinučių, kad mus stebi, žavisi, bet patys niekaip nedrįsta persikelti į kaimą. Jeigu tai yra žmogaus svajonė, reikia tik imti ir daryti. Svarbiausia yra džiaugtis tuo procesu, kurį pereini. Įsirengi šildymą ir džiaugiesi, pykstiesi, susitaikai, bet vis tiek vertinį šį procesą, kurio metu tobulėji ir augi.
Įsirengimo ir persikėlimo procesas yra ta kelionė, kuria reikia mėgautis. Tai – auksinė taisyklė. Iš tiesų nemažai sulaukiame žinučių, tenka girdėti ir kad kiti dar tik pradeda savo kelionę, nebijo ja taip pat pasidalinti. Tad vis ir stengiuosi parodyti kitiems, kaip čia yra gera ir smagu gyventi.“
Neatsidziaugiame..
