Tačiau realybė yra visiškai kitokia. Štai vilnietė pamotė Indra rūpinasi partnerio vaikais ir juos myli, kartu leidžia laiką ir stengiasi jiems sukurti kuo saugesnę aplinką.
Jau maždaug ketverius metus atliekanti pamotės rolę, šiandien ji džiaugiasi, kad yra užmezgusi pakankamai tvirtą ryšį su partnerio vaikais, tačiau neslepia, kad taip buvo toli gražu ne visada.
Kelias iki susipažinimo su vaikais buvo netrumpas
Indra pasakoja, kad pamotės vaidmuo ir pareigos jau nuo pat pradžių jos visiškai negąsdino. Ji nekantravo susipažinti su partnerio vaikais, tačiau žinojo, kad prireiks laiko, kol vaikai apsipras su šiuo nauju gyvenimo etapu.
Todėl sąmoningu poros sprendimu viskas vyko labai lėtai, jie neskubino įvykių ir su vaikais Indra susipažino praėjus maždaug 8 mėnesiams nuo jų santykių pradžios.
„Bet reikia pripažinti, kad tuo metu aš net nenutuokiau, kaip atrodo antrosios jungtinės šeimos gyvenimas ir kokia yra jos dinamika, nes ji absoliučiai skiriasi nuo pirmųjų šeimų.
Aš nežinojau, kokie didžiausi sunkumai vaikams kyla, kodėl jie kyla, kaip šitą pokytį priims artimieji, apskritai – kaip visą šitą situaciją paversti viena mylinčia šeima“, – pripažįsta vilnietė.
Vis tik vienu iš palankių dalykų pašnekovė įvardija vaikų amžių. Tuo metu partnerio sūnui buvo kiek daugiau nei šešeri, o dukrai – devyneri metai, todėl Indra tikėjo, kad jiems jau bus lengviau viską suprasti ir priimti pokyčius šeimoje.
„Prieš pirmą susitikimą iš mano pusės buvo tikrai daug jaudulio. Bet mes vakarieniavome, žaidėme žaidimą ir vaikai elgėsi absoliučiai natūraliai, nes jie buvo savo saugioje aplinkoje.
Buvau pristatyta kaip tėčio draugė, jokių – naujas šeimos narys, pamotė ar kažkas tokio. Tiesiog norėjome nuosekliai įvesti ir nespausti jų, kad viskas keičiasi“, – dalijasi Indra.
Kurį laiką jautėsi kaip pašalinis žmogus
Pasakodama apie tolimesnio ryšio su vaikais užmezgimą, vilnietė neslepia, kad jį galima vertinti dvejopai:
„Iš vienos pusės vaikai niekada aktyviai nesipriešino mano atsiradimui, nebuvo kažkokių ašarų ar prašymų tėčiui manimi atsikratyti, – juokiasi ji. – Bet nepaisant to, aš nesijaučiau gerai.
Buvau su žmonėmis, kurie turėjo tapti mano naująja šeima, bet tik vienas iš tų žmonių rodė man draugiškus jausmus.“
Indra pasakoja, kad vaikai aktyviai bendravo ir visus jiems kilusius klausimus, net jei tai buvo paprasčiausias – „kur yra mano kojinė?“, aptardavo tik su savo tėčiu.
Ji sako suprantanti, kad tai buvo labai natūralu, nes tėčio vaidmuo nepasikeitė, o kadangi nebuvo aišku, kaip reikėtų elgtis su pamote, vaikai paprasčiausiai su ja nesielgė niekaip.
„Plius, gali būti, kad prasidėjo ir tam tikras lojalumo konfliktas dėl meilės mamai. Vaikai neretai galvoja, kad jei pradės draugiškai elgtis su pamote ar patėviu, tai tuomet mama jų nebemylės taip stipriai ir kad jie, tam tikra prasme, taip išduoda savo mamą“, – kaip vieną iš galimo atsiribojimo priežasčių įvardija pašnekovė.
Ji neslepia, kad iš dalies kurį laiką jautėsi kaip pašalinis žmogus, mat nors pasipriešinimo iš vaikų ir nebuvo, santykiai nejudėjo ir į priekį:
„Iš pradžių ir nenutuokiau, kiek užtrunka sukurti santykius antroje šeimoje, tuo metu atrodė, kad viskas vyksta labai lėtai. Pradėjau kaltinti save, kad čia aš kažką ne taip darau ir tik vėliau sužinojau, kad tas procesas trunka nuo 3 iki 7 metų.“
Santykių su vaikais kūrimas – ilgas darbas
Vis tik pamažu Indra su vaikais perėjo į draugiškesnius ir artimesnius santykius. Jie ne tik kartu stengėsi kokybiškai leisti laiką ir geriau pažinti vieni kitus, bet ir tarėsi dėl bendrų taisyklių namuose, dalijosi pareigas ir atsakomybes.
Ji pripažįsta bandžiusi atsekti momentą, kada viskas pasikeitė ir ji pagaliau pasijuto šeimos nariu, tačiau užčiuopti tą akimirką pakankamai sudėtinga.
„Tai yra vienas nuoseklus, ilgas, tęstinis procesas, kuriame nuolat dedi pastangas ir po truputį judi į priekį, kol supranti, kad atėjai į tą tašką, kuriame turi gerą santykį su vaikais, kur jie jaučiasi namuose ir šeimoje, nesvarbu, kad antroje. Tai tikrai neįvyksta žaibiškai ir reikalauja pastangų, nuoseklumo“, – atvirai kalba Indra.
Ji sako, kad labai dažnai pamotės ar patėviai, ilgai nesulaukę jokio atgalinio ryšio, nuleidžia rankas ir atsitraukia tikėdamiesi, kad vaikai patys imsis iniciatyvos.
Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad taip tikrai nebus, todėl suaugusiems svarbu apsišarvuoti kantrybe ir nepasiduoti, jei viskas vyksta kur kas lėčiau, nei norėtųsi.
Vaikų meilę rodo jų elgesys
Šiandien Indra džiaugiasi, kad jos santykis su partnerio su vaikais yra artimas ir geras, grįstas pagarba ir pasitikėjimu.
„Mes galime kalbėtis įvairiausiomis temomis, net ir tomis, kurios nėra smagios – kažkas nepasisekė, buvo koks nors incidentas mokykloje ar dar kas nors. Tenka spręsti nemažai klausimų ir aš lygiai taip pat juose dalyvauju. Džiūgauju dėl mažų jų laimėjimų, dėl kasdienių pergalių, dėl paprastų dalykų – dar viena perskaityta knyga, dar vienas šaunus piešinys.
Mano partneris sako, kad aš sugebėjau surasti tą emocinį priėjimą prie vaikų ir pajausti, kokie jie yra ir kas jiems svarbu. Reikia klausytis, išgirsti, kokie dalykai jiems svarbūs, kokie yra jų pomėgiai ir kažkaip į tai atliepti – organizuoti bendras veiklas, apie tai pasikalbėti ir panašiai.
Dabar mes esame tame etape, kur stengiamės ugdyti reikalingus įpročius ir įgūdžius gyvenimui, teisingą požiūrį, kuris jiems padėtų. Jei neturėčiau tokio ryšio, man būtų labai sunku pilnavertiškai dalyvauti šituose procesuose. Bet šiuo metu aš visą tai darau“, – sako Indra.
Ji pabrėžia, kad čia labai svarbu noras ir sistemingos pastangos, kurias vaikai tikrai pastebi ir pamažu pradeda pasitikėti kitu žmogumi, atveria jam savo širdies dureles.
„Aš jiems sakau, kad juos myliu, iš jų dar to neišgirdau, bet manau, kad jiems reikia laiko, kad jie drąsiai jaustųsi. Tikrai nesinori spausti vaikų, kad jie tai pasakytų garsiai, bet aš žinau, kad ateis tas laikas.
Man jų elgesys rodo jų meilę ir tas įvardijimas garsiai nėra tiek svarbus, kiek pats santykis, kurį aš jaučiu kiekvieną dieną su jais“, – šiltai kalba moteris.
Asmenine patirtimi ir informacija dalijasi su kitais
Nors kelias į dabar turimus santykius su vaikais nebuvo lengvas, Indra į pamotės pareigas nuo pat pradžių žiūrėjo labai atsakingai ir rimtai, todėl ieškojo informacijos, galinčios jai palengvinti nepažintą pamotės rolę.
Įvairūs straipsniai, specialistų iš užsienio suteikiama informacija, knygos – visa tai jai labai padėjo sprendžiant naujus iššūkius gyvenime.
„Man, kaip naujai iškeptai pamotei, tikrai buvo sudėtinga, bet aš esu sprendimų ieškojimo žmogus, todėl labai stipriai domėjausi viskuo, kas susiję su vaikų auklėjimu, emocinio intelekto lavinimu, reikalingų įgūdžių formavimu.
Tai yra aktuali tema, todėl, kai atsirado galimybė keisti savo profesinę kryptį, iš karto nusprendžiau kalbėti šia tema ir dalintis savo patirtimi ir atradimais. Norisi ne tik palaikyti pamotes ir patėvius, kurie susiduria su sunkumais, bet ir skatinti kalbėti apie tas jungtines šeimas.
Norisi mažinti visuomenės stigmą, kad tokios šeimos yra prastesnės, kad jose negali būti gerų santykių ar jos yra kažkaip pasmerktos. Noriu parodyti, kad taip tikrai nėra“, – kilusią idėją sukurti patarimų erdvę pamotėms ir patėviams prisimena Indra.
Dabar socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje ji dalijasi per ilgą laiką sukauptomis žiniomis bei asmenine patirtimi ir taip padeda su panašiais sunkumais susiduriantiems jungtinių šeimų nariams.
„Poreikis yra didžiulis. Daug šeimų išsiskiria, dauguma jų turi vaikus. Tai mes turime priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir negalime tų šeimų palikti užribyje. Pamotės ir patėviai yra mūsų kasdienybė ir ją reikia priimti“, – sako Indra.
Buvimas pamote – nuolatinis darbas
Ji neslepia, kad pamočių bendruomenė susiduria ne tik su įvairiais stereotipais, bet joje vyrauja ir nusivylimas, kad pamotėms ir mamos vis dar yra taikomi dvigubi standartai.
„Jei mama pavargo ir neturi jėgų, apsipyko su vaikais ar taikė kokią griežtesnę pasekmę – tai viskas gerai, jei pamotė tai daro, tai čia dėl to, kad ne jos vaikai. Yra tam tikras pašiepimas – taigi čia pamotė, ji taip ir elgiasi.
Bet tos rolės, kasdienybė, nuolatinės pastangos siekiant auklėti, ugdyti vaikus, suformuoti jų rutiną, discipliną, būreliai, mokslai, laisvalaikis – visa šia dalimi rūpinasi ir pamotės.
Galbūt kitokia situacija yra su pamotėmis, kurios vaikus mato rečiau, kai jie atvažiuoja tik savaitgaliais. Jei tai tik pramogos, linksmybės, disciplinos užmiršimas – žinoma, pamotės rolė kitaip atrodo“, – sako Indra, kurios atveju vaikai vieną savaitę būna pas savo mamą, o kitą pas tėtį ir ją:
„Bet kuriuo atveju reikia turėti rutiną, discipliną, todėl skatinu pamotes ir savo partnerius įtraukti į vaikų ugdymą pilnavertiškai, nes jie turi turėti ženklų indėlį į vaikų kasdienybę.“
Dalijasi naudingais patarimais
Indra pasidalija ir dar keliais patarimais, kurie galėtų padėti pamotėms ir patėviams, dabar dar tik bandantiems užmegzti santykį su partnerių vaikais.
„Pirmiausia siūlyčiau įsisąmoninti, kad antrųjų šeimų dinamika yra visiškai kitokia nei pirmųjų šeimų. Reikia turėti atitinkamus lūkesčius dėl tempo, dėl terminų, galimų vaikų reakcijų. Labai svarbu suprasti, kad vaikai turės antrus namus ir tuose namuose gali būti kitokios taisyklės ar išvis jų nebūti.
Labai svarbu būti neišskiriama komanda su savo partneriu. Vaikams poros santykiai yra labai tvirta bazė kurti artimesnius ryšius tarp šeimos narių. Taip pat pamotėms reikėtų skatinti vyrus, kad jie dedikuotų laiko tik vaikams. Tai nuima įtampą, jie pamato, kad pamotė nėra tarsi blogio šaltinis ir tos meilės užtenka visiems.
Dar vienas svarbus aspektas – kalbėtis apie visus dalykus su vaikais nuo pat pradžių, kol jiems tampa aišku, nelaukti jokių klausimų. Pirmoje šeimoje viskas aišku, o antrose šeimose niekas neaišku, todėl, kol jūs nepasakote garsiai ir to neįvardinate, galima prisigalvoti įvairiausių dalykų ir tai kasdienybės tikrai nepalengvina. Svarbu būti atviriems, nemeluoti, kalbėti pagal vaikų amžių ir brandą.
Ir paskutinis dalykas, kurį išskirčiau, tai iniciatyvos rodymas ir ėjimas link vaikų nuosekliai. Rodant, kad jūs domitės jais, kad jums rūpi, kad jūs gerbiate juos“, – pataria Indra.
