Helovino tradicija yra atkeliavusi iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kur jau šimtus metų kasmet žmonės persirengia šiurpiais filmų, įvairių istorijų personažais ir išeina į gatves.
Nuo senų laikų buvo tikima, kad tą naktį mirusiųjų vėlės grįžta į žemę, o žmonės, persirengę siaubūnais, gali apgauti dvasias ir išsaugoti save šioms patikėjus, kad persirengėlis – vienas iš jų.
Ką mano apie į Lietuvą atkeliavusią tradiciją švęsti Heloviną, savo nuomonę naujienų portalui tv3.lt sutiko išreikšti kunigas Ričardas Doveika. Jis papasakojo, ką šios šventės šventimas reiškia tautiečiams bei atskleidė, į kurias šio laikotarpio dienas dėmesį turėtų sutelkti Lietuvos tikintieji.
Helovinas – „šėtono garbinimo naktis“
Jau ne vienerius metus lietuviai derina šventimą ir rimties metą. Spalio 31-ąją jaunimas neretai švenčia Heloviną, o lapkričio 1-2 dienomis keliauja su artimaisiais į kapines pagerbti mirusiųjų.
R. Doveika neslėpė, kad, jo nuomone, tokia vakarėlių ir susikaupimo bei rimties sandūra – nekokia ir byloja apie žmogaus neišmanymą.
„Mano nuomonė jau keletą metų iš eilės yra ta pati. Tai pagoniška šventė, šėtono garbinimo naktis, visiškai nieko bendro neturinti su krikščionišku požiūriu į viltį, į Dievą, į gyvenimą po mirties.
Tad pilnavertis, sąmoningas, save gerbiantis žmogus niekada nepritars tai Helovino beprasmybei. Manau, kad protingo žmogaus [Heloviną švenčiančiame žmoguje] ten nėra“, – neslėpė kunigas.
R. Doveika, stebėdamas besikeičiančias tradicijas, sako čia įžvelgiantis didžiausią šių laikų paradoksą. Pasak jo, neretai tėvai baiminasi vesti vaikus į laidotuves, tačiau puošti atžalas įvairiais siaubūnais Helovinui – ne.
Pašnekovo teigimu, tokios tendencijos liūdina, o taip pat atsiliepia ne tik suaugusiojo moralei, tačiau ir vaiko pamatinių vertybių formavimuisi.
„Mes savo vaikų nevedame į laidotuves, nes vaikas patiria stresą matydamas mirusį kūną karste, bet pasiekėme jau visas nužmogėjimo ribas, kai pritariame Helovinui, išpaišome savo vaikų veidus ir džiaugiamės, kad vaikas mokykloje laimėjo bjauriausios kaukės konkursą.
Jūs man pasakykite, ar čia normalu? Koks sveiko proto žmogus gali subjauroti savo vaiko veidą ir džiaugtis tuo, kad vaikas laimėjo bjauriausios kaukės konkursą, bet pagerbti senelio, močiutės karste negali, nes tai yra didelis emocinis sukrėtimas ir stresas jo vystumuisi?
Man šitie dalykai liks pačiais didžiausiais keistumais“, – atvirai mintis dėstė kunigas R. Doveika.
Jis taip pat pridūrė, kad Helovinas – tai šventė, skirta šėtonui. Kunigas aiškino, kad šėtonas turi pačių įvairiausių būdų prisivilioti žmogų arčiau savęs.
„Helovinas yra mirusios kultūros šventė. Švenčia visi tie, kuriems viskas tinka – tiek Budha, tiek Kristus, tiek Alachas, tiek kiti. Tad šėtonas yra labai gudrus, jis bando visokiais būdais žmones privilioti.
Juk Dievas nori, kad mes gyventume laimingai, nesirgtume, kad mums pasisektų, bet šėtonas bando elgtis atvirkščiai, jis bando Dievą nuneigti, nes pats tiki jo egzistavimu. Šėtonui nereikia įrodinėti Dievo egzistencijos, jis juo tiki ir geriausiai žino, kad Dievas yra, nes prieš jį sukilo“, – teigė kunigas.
Visų Šventųjų diena ir Vėlinės
R. Doveika aiškino, kad vietoje Helovino lietuviai turėtų žvelgti į tai, kas įsišakniję į mūsų tradicijas, ir atlikti savo pareigas. Jis ragino prisiminti Visų Šventųjų dieną ir Vėlines, kurių metu keliaujama į kapines prisiminti mirusiųjų ir uždegti žvakutes.
Dėl to pašnekovas pokalbio metu išryškino pagrindinius skirtumus, kuo skiriasi lapkričio 1-ąją minima Visų Šventųjų diena ir lapkričio 2-ąją minimos Vėlinės.
Pirmoji diena, pasak R. Doveikos, yra susijusi su balta spalva, šventumu, amžinuoju gyvenimu – tai džiaugsminga šventė.
„Tą dieną mes pagerbiame žmogaus galutinį tikslą – ne numirti, būti palaidotam, o atlikti Dievo jam patikėtą misiją – gyventi, padaryti paskirtas užduotis.
Mes tądien pagerbiame visus, jau paskelbtus ir nepaskelbtus šventaisiais – tai mūsų mamos, tėčiai, broliai, seserys, visi, kurie nugyveno, turėjo santykį su Dievu, yra įžengę į Dievo karalystę“, – sakė jis.
O prakalbus apie antrąją dieną – ji visai kitokia. Pasak kunigo, ši diena asocijuojasi su violetine spalva, tad nuotaika – rimta, kupina susikaupimo. Tai – atminimo diena.
R. Doveikos teigimu, šią dieną yra pagerbiami visi mirusieji, o į kiekvieną žmogų žvelgiama kaip į Dievo kūrinį.
„Dievas nesukūrė mirties, Dievas nesitaiko su mirtingumu, jis pats tampa žmogumi, savo kančia atperka žmones ir juos išgano. Tad mes lankome mirusiųjų kapus, nes kapas – ne tik palaidojimo vieta, bet to žmogaus prisikėlimo vieta.
Mums mirtis nėra negatyvi patirtis, o natūrali patirtis mirtingo kūno, kuris turi didžiausią dovaną – prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“, – teigė jis.
Kunigas R. Doveika pridūrė, kad nuo Vėlinių prasideda vadinamasis Vėlinių aštuonetas, t. y. aštuonių dienų laikotarpis po lapkričio 2-osios, kurio metu intensyviai meldžiamasi už mirusiuosius.
„Abiejų dienų metu mes kalbame apie žmogaus tikrovę. Tik lapkričio 1-ąją tai darome kalbėdami apie žmogaus egzistenciją, o lapkričio 2-ąją – apie mirtingumą ir prisikėlimą“, – pagrindinį skirtumą įvardijo jis.
Ką tikintysis turėtų padaryti šiomis dienomis?
Pasiteiravus kunigo R. Doveikos, kur tikintieji turėtų sutelkti savo mintis ir kokius veiksmus turėtų atlikti reikšmingomis dienomis, jis pateikė kelias įžvalgas.
Visų pirma, kunigas ragino visus būti kartu su bendruomene ir atitinkamai paminėti Visų Šventųjų dieną bei Vėlines.
„Mes turėtume dalyvauti bendruomenės susitikimuose bažnyčioje, švęsti mišias, priimti Komuniją, atlikti išpažintį – visa tai apie santykį su Dievu, kurio niekas negali nutraukti – nei atstumas, nei įsitikinimai, nei pasaulėžiūros“, – ragino jis.
Taip pat R. Doveika ragino pažvelgti į savo vidų ir gerai susimąstyti apie gyvenimo trapumą. Pasak kunigo, visos tariamos materialinės gėrybės, šeimos garantuojamas saugumas gali pranykti vos per akimirką, tad vertėtų skirti dėmesį tam, kas amžina.
„Mes visi galvojame apie karjerą, sėkmingą gyvenimą, sveikus vaikus, laimingas šeimas – pilnavertį, laimingo žmogaus gyvenimą. Visgi, Dievas mums primena, kad gyvenimas šioje planetoje yra ne kaip pasakoje, ne be turinio.
Mes lapkričio 1–2 dienomis mąstome, kas yra gyvenimo turinys. Tas suvokimas, kad aš esu kviečiamas Dievo, aš esu su Dievu, gyvenu laimingą ir pilnavertį gyvenimą turinyje, reiškia, kad aš esu kviečiamas apsispręsti už save.
Per lapkričio 1–2 dienas reikia suvokti, kad visa tai, kas dabar daro mus laimingus, saugius, dažnai gyvenime paveda. Tad šios dienos primena mums apie mirtį, apie tai, kad mes patys mirsime, primena ir apie tai, kas mūsų širdyje, sąmonėje, gyvenime. Tai labai svarbus klausimas“, – teigė kunigas.
Taip pat R. Doveika sako, kad lapkričio 1 ir 2 dienomis kur kas dažniau bus galima sutikti viešai burbančių „pakrikštytų ateistų“.
Pasak kunigo, šie žmonės dažnai piktinasi tuo, kad reikia vykti į kapines, prisiminti mirusiuosius, dėl to ragino daugiau dėmesio patiems skirti savo ryšiui su Dievu.
„Negaliu neatkreipti dėmesio į, kaip Leonas XIV sakė, padidėjusį „pakrikštytų ateistų“ skaičių. Jiems labai sunku, jie vėl burbuliuos, kad štai vėl tauta išvažiavo, kad susidarė spūstys, nes žmogus ilgisi to, ką turi kiti – tikėjimo. Šie žmonės pūliuos, turės daug pretenzijų, bet tikinčiam žmogui tai – pačios šviesiausios dienos.
Esminis klausimas – ar šiandienos žmogus tiki, kad yra Dievo sukurtas, kad jis numiręs prisikels? Ar žmogus tiki, kad pradėtas ir nepagimdytas taip pat yra vertingas? Tad šios dienos primena tai, ką esame pamiršę – cinišką žvilgsnį arba pagarbą“, – užbaigė pokalbį jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
