Laura pasakojo, kad laikas su vyru gyvenant Prancūzijoje prabėgo it akimirka. Visi 15 metų ėmė ir ištirpo pašnekovės akyse.
Vis tik vieni įsimintiniausių metų buvo 1999-ieji, kuomet pora ryžosi labai svarbiai ir daugeliui neįtikėtinai skambančiai avantiūrai – jie ėmė ir įsigijo 1390 metais pastatytą dvarą, šiuo metu talpinantį daugiau nei 600 metų skaičiuojančią istoriją.
„Man labai patinka istorija, senoviniai daiktai ir antikvaras. Aš puikiai prisimenu, kai su Laurent prieš daugiau nei 20 metų nuvykus į Prancūziją pirmą kartą pamačiau parduodamų pilių ir dvarų skelbimus.
Aš maniau, kad tokie objektai apskritai neparduodami, tačiau kai pamatai tokį grožį skelbimuose, manau, kad nenorėti jo – misija neįmanoma“, – apie pirmąsias paskatas įsigyti dvarą su šypsena veide pasakojo Laura.
Rado širdis papirkusį dvarą
Pamačiusi pirmuosius dvarų skelbimus Laura nė nenumanė, kad neilgai trukus jiedu patys ims ir įsigys norimą dvarą.
Ji pasakojo, kad išvydus 14 amžiaus pastatą Bretanės regione ji suprato, kad jis yra tas, kurio jiedu su Laurent nori.
„Pirmiausia, mane sužavėjo regionas. Prancūzija yra didelė šalis ir regionai joje yra labai skirtingi. Tarkime, keliaujant iš vieno regiono į kitą kartais jautiesi taip, tarsi pervažiuotum per skirtingas šalis, tik kalba išlieka ta pati.
Bretanė – regionas, turintis labai ryškų savo identitetą. Jie netgi turi savo kalbą, kuria kartais kalba. Jie primena Lietuvos žemaičius.
Iš kitos pusės, jis yra labiausiai į Vakarus nutolęs Prancūzijos regionas, skalaujamas Atlanto vandenyno, labai vėjuotas, audringas, o man patinka tokia atmosfera lauke ir architektūra“, – apie pirmąją priežastį įsigyti dvarą pasakojo Laura.
Pašnekovė kalbėjo, kad pastatas yra pastatytas dar viduramžiais, o važiuojant automobiliu yra visai nesunku pasiekti vandenyną, tad tai – strategiškai patogi vieta.
Taip pat ji žavėjosi pastato architektūra, kuri, anot jos, puikiai atspindėjo rūstų kraštams prie vandenynų būdingą orą.
„Dvaro pastatas yra statytas iš granito, o granitas, kaip yra žinoma, labai sunkiai apdirbamas, mažiau puošnus, tačiau puikiai atspindintis orą už lango. Manau, kad ta bendra atmosfera sužavėjo“, – tikino ji.
Pastato istorija
Dar vienas aspektas, sužavėjęs Laurą ir Laurent – turtinga pastato istorija. Kaip tikri istorijos mylėtojai, jiedu dar prieš pastato įsigijimą pradėjo aktyviai domėtis, kokį gyvenimą šis nugyveno iki jų.
Laura atskleidė, kad pastato istorija jam suteikė tarsi savito charakterio ir atmosferos, leido pažinti jį visai kitaip, nei pažindinamasi su naujos statybos namais.
„Yra toks įdomus dalykas su senais pastatais, kad toks statinys vienam žmogui nepriklauso. Jis 600 metų gyveno be mūsų, tikiuosi, kad jis gyvens dar ir 600 metų po mūsų.
Jis yra tarsi pereinamasis prizas, kuris ateina į šeimą kažkuriam laikui. Žinoma, yra šeimos, į kurių rankas panašūs statiniai ateina ir tūkstančiui metų, tačiau kitiems – vos keliems metams. Man atrodo, kad ši „žaidimo“ dalis smagi“, – prisipažino Laura.
Pradėjus analizuoti pastato istoriją, pašnekovė kalbėjo, kad iš pat pradžių jis buvo statytas kaip gynybinis pastatas tarp dviejų labai svarbių Bretanės miestų. Šio pastato lokacija buvo šalia kelio, o pats pastatas aptverta aukšta gynybine siena.
Pasak jos, anksčiau statinio savininkai turėjo labai daug žemių, pastatas buvo skirtas ir arklių sustojimams bei priežiūrai. Ilgainiui pastate buvo imtas gaminti sidras.
„Mes žemės turime nedaug, nes miestas plėtėsi ir „suvalgė“ tą teritoriją. Tame yra ir pliusų, ir minusų. Pliusas tas, kad yra mažai žemės priežiūros, dvaras atsirado mieste, tačiau minusas, kad turime mažiau teritorijos dvaro įveiklinimui“, – paaiškino ji.
Laura kalbėjo, kad oficialiai dvaro statusą statinys įgavo tik 17 amžiuje, kuomet vyko religijų karai Prancūzijoje. Anot jos, net ir ši istorija sušildo.
„Dvaras karaliaus Henriko IV buvo padovanotas po vieno iš didelių miestelio antpuolių Pjerui Perė, kuris buvo atsakingas už saugumą.
Pirmiausia tam žmogui buvo suteiktas kilmingojo titulas, o tada namas. Kuomet namas buvo padovanotas žmogui su titulu, jis savaime įgavo dvaro statusą“, – svarbiu momentu dalijosi vitražistė.
Remontas truko 12 metų
Nors atvykus į vietą dvaras alsavo savo autentika ir skleidė magišką, paslaptis ir anuosius laikus menančią dvasią, vis tik dvaro stovio buvo sunku nepastebėti.
Laura prisipažino, kad dvaro stovis jiems su Laurent atvykus apsižiūrėti „buvo baisus“. Ji tikino, kad kapitalinio remonto pastatas prašyte prašėsi.
„Jis [dvaras] buvo beveik visiškas griuvėsis. Tuo metu matėme, kad išlikusi tik pusė dvaro perdangos, o kita dalis – apgriuvusi, netgi galėjai iš trečio aukšto staiga atsidurti pirmame. Stogas taip pat buvo visiškai kiauras, į namo vidų galėjo prilyti, o saulės spinduliai tiesiogiai pasiekti namo vidų.
Iš tikrųjų, tai nebuvo logiškas pirkinys, nėra taip, kad aš patarčiau kažkam taip daryti, bet iš kitos pusės, tai buvo toks pastatas, į kurį mes atvažiavome, pamatėme ir tuo pačiu pajutome jaukumą, gerą atmosferą. Tad nors jam ir reikėjo kapitalinio remonto, tačiau jame jautėmės gerai“, – atskleidė pašnekovė.
Po pirkinio įsigijimo Laura su Laurent pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus. Ji pasakojo, kad remontas buvo labai intensyvus ir truko net 12 metų.
Pasak jos, butus remontuoti yra kur kas paprasčiau, tačiau renovuojant tokį seną statinį, teko paplušėti iš peties.
„Su tokiais pastatais viskas sukasi kaip su laikrodžio rodykle. Pradedi remontuoti nuo vieno galo, o kai pabaigi, vėl gali grįžti prie pirmojo ir pradėti remontą iš naujo. Dvarai nuolat reikalauja didelės priežiūros“, – prisipažino ji.
Tapo investicijos šaltiniu
Po sunkaus triūso ir daugiau nei dešimtmečio darbo, Laura su Laurent pasiekė tai, ko troško – įsigytame dvare Bretanės regione buvo įrengti šeši atskiri butai.
Paklausta, kodėl pasirinko būtent tokiu būdu išnaudoti dvaro erdvę, Laura pateikė kelis logiškus argumentus, tikindama, kad dvaras tapo investicija.
„Pasilikti tokį didelį pastatą tik sau, vaikščioti iš salės į salę būtų buvę nelogiška, tad mes paleidome tuos butus trumpalaikei nuomai.
Na, o kuomet patys norime atvykti, pasiimame vieną butą, kuris tuo metu laisvas, tad man patinka šis žaidimas, kad niekada nežinai, kokiame savo bute apsistosi.
Iš kitos pusės, nuoma padeda išlaikyti patį dvarą, jį galima prižiūrėti, šildyti, tada jis yra gyvas“, – paaiškino Laura.
Paklausta, ar tokia investicija jiems su Laurent atsiperka, Laura mįslingai šyptelėjo ir tarė: „Jeigu investicija eitų į minusą, tai būtų grynos išlaidos ir nuostoliai. Privaloma eiti į pliusą, kad ir ką bedarant, tad čia vienas iš būdų išlaikyti jį ir ateičiai.“
Pašnekovė dalijosi savo ir savo aplinkos patirtimi tikindama, kad pažįsta ne vieną šeimą, kuri turi pilį. Vieni iš jų pilis laiko savo antrais namais, tačiau kiti jau yra jas praradę.
Pasak jos, kadangi Prancūzija yra patrauklus kraštas turistams, o ir patys prancūzai nevengia aplankyti skirtingus savo šalies kampelius – dalintis dvaro teikiamu džiaugsmu jiems pavyksta.
Paklausta apie artimiausius planus, kuriuos yra numačiusi pastatui, Laura atskleidė, kad ketina pradėti pirmojo įrengto buto remontą. Vis tik, pašnekovė prisipažino, kad ši užduotis – vienas juokas lyginant su tuo, kas dar laukia.
„Tuo pačiu reiks tvarkyti ir fasadą, o tai bus didelis ir atsakingas darbas. Sunku jam prisiruošti, nes fasadą reiktų uždengti keliems mėnesiams.
O ir specialistų remontuojant senus pastatus reikia paieškoti, nes priimti žmogų, kuris būtų specializavęsis naujoje statyboje, yra neįmanoma.
Specialistas turi išmanyti senuosius pastatus, nes kitaip remontuojant galima ir apgadinti pastatą. Čia kaip su baldų restauravimu, reikia žmogaus, kuris dirbtų tam tikroje specifikoje“, – planais pasidalijo ir pokalbį baigė Laura.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
