„Atsakant trumpai, aš tiesiog esu Ugnė ir niekam nebuvo per daug nuostabu dėl mano tokios idėjos, dažnai darau visokias kvailystes, nes visas mano gyvenimas pastaruoju metu sukasi apie naujus potyrius, išbandymus, keliones, žmones. Turbūt mano gyvenimui apibūdinti tiktų ši frazė: jeigu ne dabar, tai kada?“ – save ir savo gyvenimo būdą pristatė nuotykių ieškotoja.
Papasakok kaip prasidėjo tavo kelionė, kada ir kaip sugalvojai tranzuoti?
Esu išbandžiusi įvairius keliavimo būdus: viena, su draugais ar šeima, skirtingomis transporto priemonėmis. Galiausiai supratau, kad keliavimas kaip turistei (ir ypač keliaujant su draugais) neatneša tiek daug naujų nuotykių ar pažinčių. Keliaujant su lagaminais bei apsistojus viešbutyje esi apribotas, turi pastoviai galvoti kur juos padėti, kaip pervežti į kitą vietą, ką pasiimti.
Dėl to lagaminų jau senokai atsisakiau, apsiriboju keliavimu su kuprine – taip ir pigiau, ir patogiau. Keliavimas mašina man skamba patraukliausiai, kadangi gali sustoti kada nori, kur nori, neturi per daug savęs talpinti į kažkokius rėmus. Tai ypač pravarčiausia keliaujant po gamtą, kalnus, kadangi dažniausiai į tokias vietas viešasis transportas net nevažiuoja.
Dauguma draugų ir artimųjų išsigando mano tokios idėjos, tačiau tai manęs per daug nepaveikė, esu toks žmogus – jei kažką susigalvoju ar išsikeliu iššūkį, tai dažniausiai ir įvykdau. Skrydžiai iš Stambulo į Vilnių buvo brangūs, turėjau sau kelis pasirinkimus: arba išdrįsti įveikti sau išsikeltą iššūkį tranzuoti išsiuntus lagaminus paštu, arba išleisti turimus pinigus ant kelių autobusų bilietų (nėra tiesioginio į Lietuvą) ir važiuoti su visais lagaminais su keliais persėdimais į Lietuvą.
Kelionę pradėjau autobusu iš Stambulo iki Salonikų miesto Graikijoje, kadangi turėjau du lagaminus, kuriuos planavau iš ten paštu išsiųsti namo į Lietuvą, nes taip pigiau dėl Europos sąjungos reglamentų. Taip pat draugai buvo labai išgąsdinti dėl mano idėjos ir sunerimę dėl saugumo Turkijoje, dėl savo įsitikinimų ir girdėtų istorijų. Likusi su kuprine, palapine, jogos kilimėliu ir keliais kitais daiktais pasileidau į nuotykius.
Per kiek laiko įveikei visą kelią ir kiek skirtingų žmonių sutiko tave pavežti?
Kelionė truko dvi savaites. Suskaičiavau visus automobilius – iš viso 34. Dažniausiai sustodavo vyrai, toliau poros, šeimos. Du kartus sustojo moterys. Vieną kartą susistabdžiau traktorių lipdama kaimo keliuku į kalną Albanijoje. Buvo labai karšta, apie 35°C, o automobilių nematyti.
Taip pat beveik buvau užbaigusi savo vandens atsargas, todėl išgirdusi kažką atvažiuojant, iškart ėmiau mojuoti. Sustojo du angliškai vos vos kalbantys vaikinai su traktoriumi, įšokau į priekabą ant malkų ir jie pametėjo mane iki artimiausio kaimelio, kur užėjau į vietinių žmonių namus paprašyti vandens, jog galėčiau toliau tęsti savo žygį po Prespos nacionalinį parką.
Kur miegodavai? Ar teko apsistoti pas vietinius gyventojus?
Dažniausiai palapinėje arba hosteliuose. Palapinę pasistatydavau kempinguose, arba tiesiog gamtoje, miške, kalnuose ar prie ežeriuko. Su hosteliais dažnai kildavo problemų, nes niekada nebūdavau užtikrinta, jog atvyksiu būtent tą dieną į tam tikrą miestą, bei jog tame hostelyje bus laisvų vietų.
Taip pat retkarčiais permiegodavau pas draugus, kadangi iš praeitų kelionių esu sukūrusi daug naujų ryšių, o ir patys pasisiūlo apsistoti pas juos, tuo pačiu aprodo savo miestus iš vietinio žmogaus perspektyvos, gražiausias turistų nepažintas vietas, savo mėgstamiausias kavines ar barus.
Albanijoje buvau susiplanavusi žygį po Prespos nacionalinį parką, kadangi norėjau kelias dienas pastovyklauti prie Prespos ežerų. Einant link ežero kaimo keliuku mačiau pravažiuojantį automobilį, jis sustojo, pradėjo važiuoti atbuliniu link manęs. Priėjusi viduje pamačiau vidurinio amžiaus porą su dviem mažamečiais vaikais galinėse sėdynėse.
Jie puikiai kalbėjo angliškai, nors ir gimę Albanijoje, tačiau prieš daugelį metų emigravo į Australiją. Pasisiūlė pavežti iki artimiausio kaimelio važiuojant link ežero, kur vyko aplankyti savo giminaičių. Kadangi jau buvo pradėję temti, sutikau. Įlipus pradėjome daugiau šnekėti, jie pasisiūlė nuvežti mane pernakvoti pas savo tetą, kuri gyvena viena kalnuose prie to ežero, kurį ir norėjau aplankyti. Ilgai negalvojusi sutikau.
Atvykome į vietą, senučiukė išlėkė į kiemą pasitikti mūsų su savo mažu katinėliu, pirma apkabinusi savo artimuosius pribėgo prie manęs ir stipriai apkabino, pabučiavo du kartus į žandus. Pora su vaikais mane ten ir paliko, išvažiavo į kitą kaimą pas kitus giminaičius. Likome dviese su močiute ir jos katinu.
Kadangi angliškai ji nekalbėjo, o kalnuose nebuvo ryšio (mažas galbūt dešimties namų kaimelis, niekas neturėjo telefonų, laukuose ganosi gyvuliai). Įsivedusi mane į namus ištraukė duonos kepalą, marinuotų paprikų, pipirų, padariusi salotų pasodino prie stalo ir žiūrėjo, kad viską suvalgyčiau. Nors ir be žodžių, bet vis tiek kažkaip pavyko susikalbėti.
Po valgio paruošė mums lovas, įjungė televizorių, kuriame rodė senovinius albaniškus šokius, o ji nusitempė mane už rankos ir pradėjo mokyti paprasčiausių žingsnelių. Turbūt visad išliks šis prisiminimas – šokiai Albanijos glūdumoje, ką tik sutiktos močiutės svetainėje. Sugiedojus pirmiems gaidžiams 6 ryto atsibudome, ėjome iki šulinio atsinešti vandens.
Papusryčiavus išėjome į terasą išgerti arbatos, atsivėrė nuostabus kalnų vaizdas, rasa nukloti laukai, seni piemenys ganantys ožkas bei ežero atvaizdas tolumoje. Po visko užsimečiau ant pečių kuprinę, senučiukė davė pačios keptų sausainių lauknešėlį, išlydėjo ant kelio ir mojavo man iki kol eidama kaimo keliuku dingau už posūkio.
Kiek pinigų pareikalavo visa ši kelionė? Gal turi kokių pasiūlymų, kaip pigiai keliauti?
Iš tiesų mano biudžetas buvo apie 150 eurų. Kad ir kaip keista bebūtų, to užteko. Beveik visi mane pavežę žmonės, jeigu turėdavo kokių užkandžių automobilyje, vis pasiūlydavo. Taip pat sustodavome įvairiose pakelės kavinėse ar degalinėse, kur jie visad siūlydavosi nupirkti pavalgyti ar atsigerti.
Taigi mokėjau tik už kelis kempingus, hostelius ir maistą per visą kelionę (kadangi ne kartą apsistojau pas esančius draugus), ar kokias būtiniausias naujas prekes. Keliauti pigiai, beveik nemokamai yra tikrai įmanoma. Tačiau tai ne visiems. Kai kurie žmonės mėgsta keliauti komfortiškai, be jokių kliūčių ar galvosūkių, tiesiog pailsėti 5 žvaigždučių hotelyje prie jūros.
Bet tai – ne man, o tie kurie skaitote, turiu jums patarimų. Yra įvairių svetainių, kaip, pavyzdžiui „Hitchwiki“, ten yra visa suvestinė tranzuotojams, kaip pradėti kelionę iš tam tikrų miestų, kuriuose keliuose sėkmingiau pagauti automobilį. Kita programėlė būtų „CouchSurfing“, kurioje galima susirasti žmonių, siūlančių apsistoti savo būste įvairiose skirtingose šalyse visiškai nemokamai.
Taip pat mėgstantiems gamtą siūlyčiau stovyklavimą. Hosteliai irgi nėra brangūs, tokiu būdu susipažįstate su daugybe naujų žmonių, sutaupote nemažai pinigų, o ir galite susirasti bendraminčių su kuriais galbūt netgi pratęsite savo kelionę. Manyčiau jog nėra taip svarbu susiplanuoti visą kelionę iš anksto, jog sutaupytumėte pinigų, tiesiog reikia pakeisti savo mąstymą, pradėti žiūrėti į viską paprasčiau, žemiškiau.
Kokias šalis aplankei per šią kelionę? Kuri sužavėjo labiausiai, o gal į kažkurią nebenorėtum grįžti ir kodėl?
Važiavau pro Graikiją, Albaniją, Juodkalniją, Kroatiją, Slovėniją, Austriją, Čekiją ir Lenkiją iki pat Lietuvos. Turiu kelis nemalonius prisiminimus, tačiau nesulyginu to su šalimi kurioje jie įvyko, dėl to kad viskas priklauso nuo sutiktų žmonių ir sutapimų kurie pasitaiko būtent tuo metu kai keliauji. Dėl to niekad nesu linkusi susidaryti nuomonės apie tam tikrą šalį, jeigu joje prabūnu net ir ilgesnį laiką.
Visad randu gražių dalykų apie kiekvieną šalį, todėl jeigu tik būtų proga, važiuočiau dar ir dar kartą į visas tas šalis kuriose esu kada nors buvusi. Turbūt didžiausią įspūdį paliko žygis po Albanijoje esantį Prespos nacionalinį parką bei sutiktų vietinių žmonių gerumas, taip pat Juodkalnijos paplūdimiai, uolos, kalnai, laukiniai pamatyti gyvūnai, nuostabūs miestai su jų senamiesčiais ir didingomis pilimis.
Kodėl verta tranzuoti?
Visų pirmą noriu pasakyti, kad tranzuoti vienam pačiam niekam nerekomenduočiau, vien dėl saugumo. Tačiau jeigu turite tokį patį nuotykių ištroškusį draugą ar draugę, tai kodėl ne? Ši patirtis mane išmokė daugybės dalykų, o tas, dėl kurio labiausiai džiaugiuosi, turbūt yra pasikeitusios vertybės. Pradėjau džiaugtis mažiausiais dalykais – kalnuose sutikto piemens šypsena ar praeivio pasiūlymu atsigerti vandens.
Net saulės spindulys besiskverbiantis tarp debesų nuskaidrindavo dieną. Kai atrodydavo, jog niekas tą dieną nesiseka, lyja lietus, visi daiktai ir aš su jais palapinėje peršlapę, esu užstrigusi kažkur Juodkalnijos glūdumose be interneto, su beveik išsikrovusiu telefonu, be maisto, artimiausia parduotuvė už 20km, o aš stoviu prie kelio su savo stendu, tačiau niekas nesiruošia sustoti.
Tuomet, kai po ilgo laukimo kažkas galiausiai sustoja, nuotaika kyla į viršų akimirksniu, visos bėdos akimirksniu užsimiršta. Įveikus tokias ir panašias kliūtis gavau tiek daug pasitikėjimo savimi, jog atrodė, kad galėčiau tikrai viską įveikti.
Taip pat visi sutikti žmonės ir pokalbiai automobiliuose įstrigo atmintyje. Didžioji dauguma vyresnių žmonių, kurie mane pavežė, buvo susižavėję mano drąsa ir sakė: „Gailiuosi, kad jaunystėje buvau susikoncentravęs vien į darbą, karjerą, tačiau niekad taip ir nepakeliavau, ir nepadariau to, ko iš tiesų troškau.“
Tokie išgirsti žodžiai beveik iš kiekvieno pavežėjo, mane stipriai motyvavo nesustoti, keliauti, toliau pildyti savo svajones. Toks keliavimo būdas iškelia tikrai nemažai iššūkių, tačiau, kai pradedi mėgautis jo eiga, pradedi labiau pažinti save ir auginti savo asmenybę. Taip pat sutiktų įvairiausių amžių žmonių, įdomiausių pokalbių ir naujų draugų ratas mane pribloškė.
Kokių nesklandumų kilo kelionės metu? Ar buvo pavojingų situacijų?
Kadangi Albanijoje ir Juodkalnijoje neturėjau prieigos prie interneto, artimieji jaudinosi, jog dingau. Taip pat kilo iššūkis naudotis žemėlapiais, tačiau viskas gan gerai pavyko. Buvau atsisiuntusi „Google“ vertėjo programėlę, taigi jeigu iškildavo problemų, galėdavau teirautis dėl kelio praeivių.
Taip pat vieną naktį buvau užstrigusi prie Kroatijos ir Juodkalnijos sienos, artimiausia parduotuvė buvo už 20 km, nebeturėjau maisto, vandens, su beveik išsikrovusiu telefonu, jau nebuvo jėgų niekur eiti, o ir tamsoje tranzuoti nesaugu. Miegojau tą naktį pakelėje miške pasistačiusi savo palapinę.
Tačiau naujai dienai išaušus problemos dingo, gan greit susistabdžiau automobilį ir nuvykau iki artimiausio miesto, viskas savaime išsisprendė. Svarbiausia nepanikuoti tokiose situacijose, išmokau ramiai reaguoti į tam tikras nesėkmes, kas turbūt ateityje gyvenime vien tik pravers. Kita situacija įvyko Albanijoje, kai vienas vyras nenorėjo išleisti manęs iš savo automobilio.
Nors ir sakiau kelis kartus ne, kai jis pradėjo priekabiauti, tai nepadėjo. Dauguma žmonių sakė, kad turiu turėti peilį tokioje kelionėje. Tačiau ką aš padaryčiau su tuo peiliu rankoje prieš dviejų metrų stambų vaikiną, neturėdama jokių įgūdžių kaip tuo peiliu naudotis ar apsiginti?
Visad maniau, kad ištrauktas peilis būtų paskutinė išeitis išsisukti iš situacijos. Ir labai džiaugiuosi, kad to neprireikė. Teko ramiai, neparodant baimės, nesukeliant agresyvumo, pasitaikius pirmai progai susirinkti daiktus ir pabėgti iš įvykio vietos. Svarbiausia turėti su kuo pasikalbėti, kam paskambinti ir paprašyto patarimo, patyrus traumuojantį įvykį, žinoti kaip save nuraminti.
Per visą kelionę įvyko nemažai stresą keliančių situacijų, tačiau visa tai įveikus jos mane tik sustiprino, privertė kritiškiau mąstyti, nesėsti į kiekvieną sustojusį automobilį, pasikliauti intuicija ir surasti balansą tarp proto ir troškimų. O tai turbūt tik pliusas, kadangi studijuoju psichologiją, tai gavau gyvenimiškų patirčių ir įgūdžių, ko niekada nebūčiau išmokusi iš knygų.
