Pasakodama apie varniuko priglaudimą, Vija išskyrė dvi savo asmenines savybes, kurios paskatino ją į savo gyvenimą įsileisti paukštį: tai jos gebėjimas matyti grožį ten, kur kiti jo nemato, ir meilė visai gyvūnijai. „Tokio augintinio norėjau jau seniai, vis pasvajodavau apie tai“, – prisipažino ji.
Svajonė išsipildė
Vieną iš šių metų pavasario dienų Vija sulaukė skambučio iš Kauno. Jos bičiulis, pažinodamas savo draugę, pranešė jai, kad rado iš lizdo iškritusį varniuką. Paukštis buvo labai silpnas – iškritęs iš lizdo jis stipriai trenkėsi į žemę. Varniukas skraidyti dar nemokėjo, todėl nukritus ant žemės jį apkramtė katė. Bičiulis moteriai pasiūlė „įsikišti į gamtą“ ir pamėginti atgaivinti varniuką.
„Atsimenu, kad pasiėmiau didelį šunų narvą, padariau jam laktą, kad jis galėtų nutūpti, nes paukščiai negali ilgai stovėti ant lygaus pagrindo. Po darbo važiavau su mama į Kauną ir, pasiekus miestą, bičiulis atnešė man varniuką“, – džiaugėsi Vija.
Nors Vija paukščiais domėjosi, tačiau kelionėje ji buvo susirūpinusi: nežinojo, kaip lesinti ar girdyti varnas. Moteris pasakojo, kad važiuojant namo, į Alytų, įvyko įdomus sutapimas: „Automobilyje buvo mineralinio vandens buteliukas ir mama norėjo atsigerti. Jai atsigėrus varniukas pamatė vandenį ir pradėjo kvarkti. Akivaizdžiai matėsi, kad jis nori gerti. Tuomet pasakiau mamai, kad įpiltų į kamštelį ir palašintų jo varniukui. Jis labai godžiai gėrė“.
Pirmosios varnos auginimo dienos
Pirmajam vakarui su varniuku Vija buvo pasiruošusi – namuose Endyvoro laukė didelis narvas. Jame paukščio laukė samanos ir šaka, ant kurios varna galėjo nutūpti. Vija rūpinosi varniuku ir norėjo, kad šis gerai jaustųsi savo būsimuosiuose namuose.
„Pamenu, kad pirmą vakarą jis buvo sutrikęs ir baikštus. Tačiau taip pat supratau, kad jis manęs neidentifikavo kaip priešo, nes aš buvau tas žmogus, kuris jį lesino“, – apie pirmąsias valandas kartu pasakojo Vija.
Moteris puikiai prisimena ir pirmąjį paukščio patiekalą – smulkiai supjaustytą vištienos krūtinėlę. „Atsimenu, kad galvojau, ar jis man neįsegs belesdamas. Jis pats buvo mažiukas, snapas didelis ir, kai jį maitinau, tai jis labai rėkė: „kvą kvą kvą“. Namuose turime dvi kates, tai jos bijojo, išsilakstė abidvi“, – juokėsi Vija.
Sunkiausia buvo girdyti
Kitą rytą, išvydęs Viją, varniukas ėmė kvaksėti. Moteris papasakojo, kad tai buvo Endyvoro duotas ženklas, kad šiam jau laikas užvalgyti.
Nors Vija žinojo, kad varnos gamtoje prisilesa visko, tačiau savojo varniuko mitybą stengėsi palaikyti sveikuolišką. „Jį lesinau įvairiais produktais, bet stengiausi, kad nebūtų druskų. Tai lesinau mėsytę, vaisius, daržoves, varškytę“, – pasakojo moteris.
Ji atskleidė, kad sunkiausia buvo pagirdyti varniuką. Nors šis kvaksėdavo pamatęs vandenį, rodydavo ženklus, kad nori gerti, tačiau pats atsigerti dar nemokėjo. Visgi, išeitį Vija surado: „Tai aš tada nusipirkau mažą pompą iš vaistinės ir pradėjau po truputėlį lašinti. Taip jis išmoko gerti, galėdavau jį pagirdyti“.
Ilgainiui Vija iš kiekvieno varniuko ženklo pradėjo suprasti jo poreikius. „Jeigu sėdėdavo išsižiojęs, vadinasi, norėdavo valgyti arba gerti“, – praaiškino pašnekovė.
Varniukas prisirišo prie Vijos
Namuose apsiprasti Endyvorui netruko ilgai. Jam jau antrąją dieną namų šeimininkai įtaisė didelę šaką kambaryje, kad galėtų nutūpti.
Taip pat ilgainiui varniukas išskyrė Viją iš kitų žmonių. Jis leisdavosi būti nešiojamas ant rankų, mėgo tupėti ant peties: „Jis labai mėgdavo, kai paimdavau jį į rankas ir prisiglausdavau prie krūtinės. Varniukas pats prisiklijuodavo prie manęs nagučiais, kartais ir prisnūsdavo“.
Endyvorą šeimininkė apibūdino kaip šuniuką, nes varna mėgdavo Vijai vaikščioti iš paskos. „Aš jį paleisdavau pievoje kieme. Tai jis visur vaikščiodavo paskui mane. Jeigu prisėsdavau, tai jis pritūpdavo šalia kaip kokia vištelė“, – pasakojo moteris.
Nors iki tol Vija buvo girdėjusi, kad varnos nejaučia jausmų ir neprisiriša, tačiau moteris su tuo nesutinka. Nors ji nežino, kuo varniuko meilė buvo pagrįsta, tačiau mano, kad varniukas ją myli.
Linksmų nutikimų buvo
Per varniuko auginimo laiką yra įvykę įvairiausių kuriozinių situacijų. Vija pasidalijo, kad auginti Endyvorą tikrai nebuvo liūdna.
„Vieną kartą netgi vyrą užkėliau ant kaimynų stogo, nes kai Endyvoras mokėsi skraidyti, tai jam skristi sekėsi puikiai, bet nutūpti būdavo sunku. Tąkart jis nusileido ant kaimynų stogo ir pratupėjo ten visą dieną. Galiausiai, ėmiau prašyti vyro, kad nukeltų varniuką, juk jam baisu. Tad vyras užlipo ant stogo ir padėjo išgelbėti paukštelį“, – šmaikštavo Vija.
Taip pat neišvengta nuotaikingų situacijų ir namuose. Vijos namo pirmajame aukšte gyvena jos mama, kuri tądien gamino šaltibarščius. „Sriuba buvo beveik baigta ruošti, liko tik sėstis ir valgyti. O Endyvoras tuo metu nutūpė ant spintelės. Jis mėgino skristi ir, ko gero, norėjo nutūpti ant šaltibarščių puodo krašto. Bet tik opą ir įkrito į šaltibarščius! Mama ėmė rėkti, kas čia darosi. Ji jį ištraukė iš puodo visą rožinį, o Endyvoras tik rėkė: „kvą kvą kvą“, – kvatojo šeimininkė.
Nėra švarus augintinis
Mąstydama apie varnos auginimo minusus, Vija atskleidė, kad tai nėra patogus augintinis. Tiems, kurie savo namuose mėgsta palaikyti idealią švarą, pašnekovė siūlo varnos neauginti.
„Namuose niekada nebus tvarkos, teks dengti baldus ir vaikščioti su drėgna šluoste, kad valytum nuolat atsirandančias išmatas“, – dalijosi Vija.
Taip pat ji pabrėžė, kad norintieji auginti varnas turėtų papuošalus laikyti augintiniui neprieinamoje vietoje. Varnos labai smalsūs, mėgstantys nešti ir slėpti savo atrastus „lobius“ augintiniai. Vija prisipažino, kad Endyvorui labai patikdavo blizgūs žiedai ir grandinėlės, tad buvo ne kartą susidūrusi, kai Endyvoras paslėpė jos papuošalus.
Susipažino su kitomis varnomis
Kalbėdama apie varnas Vija papasakojo, kad šie paukščiai yra gana agresyvūs ir neprisiima svetimų jauniklių. Dėl to moteris manė, kad Endyvoro šansai patekti pas alytiškes varnas – lygūs nuliui.
Tačiau vieną iš dienų Vija vaikščiojo miške, netoli namų. Tuo laiku ji visai neseniai buvo pasiėmusi auginti Endyvorą. Pasivaikščiojimo metu ji rado ant žemės gulintį prisitrenkusį varniuką. Aplink skraidė varniuko mama ir labai garsiai karksėjo. Vija pasiėmė varniuką namo manydama, kad atgaivins jį ir atiduos varnai.
„Mama varna parlydėjo mane visą kelią iki namų kvarkdama. Varniukas pas mane prabuvo visą dieną, bet numirė. Aš jį palaidojau, jo amžius buvo panašus į Endyvoro. Bet mama varna vis skrisdavo aplink mano namus ir kvarkdavo“, – pasakojo Vija.
Neilgai trukus varniuko šeimininkė pradėjo nešti Endyvorą į lauko voljerą. Aplink Vijos namus tuomet ėmė skraidyti jau dvi varnos. „Kažkurią dieną pro langą žiūrėdama pastebėjau, kad tos varnos lesina Endyvorą. Jis pats bijojo tų paukščių, nes jos triukšmingos ir jis jų nepažinojo. Paskui pamačiau, kad tam tikru laiku varnos vis atskrisdavo pas Endyvorą ir bendraudavo“, – tęsė Vija.
Namo negrįžo parą laiko
Nepaisydama kitų varnų, Vija toliau keliaudavo su Endyvoru į kiemą ir mokydavo jį skraidyti. Pašaukus vardu paukštelis parskrisdavo pas šeimininkę. Vija manė, kad varniukas ją identifikavo kaip savo mamą.
Tačiau vieną iš rudens dienų, kai Endyvoras jau pats gebėjo skraidyti ir nusileisti, varniukas išskrido parai laiko. Tuo metu įprastai paukštis išskrisdavo valandai ir grįždavo, o šįkart jis išskrido ilgam. Kai paukštelis grįžo, jis buvo išalkęs.
„Aš galvojau, ką jis veikė, kur jis buvo visą naktį. Žinojau, kad Endyvoras kažkur netoli medyje. Jis pabuvo pas mane ir išskrido“, – pasakojo moteris.
Vėliau Vija pastebėjo, kad kaskart Endyvorui parskridus namo, jam iš paskos sekdavo dvi varnos: „Ir kai Endyvoras nusileisdavo pas mane, tai jos labai triukšmaudavo, kaip kokį pavojų simbolizuodavo. Netgi atrodydavo, kad jos jį bardavo dėl parskridimo“, – nesuprato Vija.
Šiuo metu varniukas gyvena gamtoje
Dabartiniu laiku Vijos varniukas gyvena kartu su savo varnų šeima. Dvi jį lesinusios varnos priėmė į savo būrį ir Endyvoras pasiliko su jomis. Tačiau Vijos varniukas nepamiršo.
„Anksčiau jis nusileisdavo pas mane ir leisdavosi paglostomas. Dabar jau palaiko tam tikrą atstumą, tačiau visuomet parskrenda manęs aplankyti tuo pačiu laiku – 07.20 ryte“, – dalijosi šeimininkė.
Atskridusiam ir nutūpus ant balkono turėklo paukšteliui, Vija jam padeda maisto, Endyvoras palesa, jie pasišnekučiuoja. Tačiau dabar varniuko namai miške.
„Labai džiaugiuosi dėl to. Tai, kad jį priims varnos, buvo, faktiškai, neįmanoma. Bet labai jo pasiilgau. Anksčiau auginau šunis, kates, žiurkėnus. Tačiau nei prie vieno augintinio nebuvau taip prisirišusi“, – liūdnai nusišypsojo Vija.
