Gaila, neturėjau galimybės gyvai sudalyvauti tame koncerte, bet net žiūrėdama per televizorių graudinausi, ką čia graudinausi – verkiau. Toks gražus reginys, kad suspaudė širdį. Tikiu, ne aš viena ašarojau tuo momentu.
„Atsimerkime pagaliau“
Klausant dainos, girdint V. Kernagio balsą, giedantį chorą, pasidarė taip gera, net šiurpo oda, koks jausmas persmelkė visą kūną. Na kaip klausant tokios dainos neapsiverkti? Aš beveik visada, tik išgirdusi šią dainą, graudinuosi.
O dar vis parodydavo V. Kernagio dukrą, ji taip sunkiai laikėsi, dainavo kartu šią tikrai legendinę mūsų dainą. Nors prabėgo tiek daug metų po V. Kernagio netekties, bet jo dainos niekada nemirs. Kokį gražų palikimą mums paliko ši iškili asmenybė.
Aplamai visa Dainų šventė primena, kaip gera būti lietuve. Daug bambančių, kokie lietuviai blogi, anokie, kitokie, bet atsimerkime pagaliau ir supraskime, kokie mes iš tiesų esame nuostabūs. Kokios gražios mūsų dainos, kokie mūsų šokiai – turime kuo didžiuotis.
Nepamirškime, kokį vertingą turtą turime, branginkime jį, saugokime, nes pažiūrėkite, kokią galią tai neša, net suspaudė širdį nuo grožio ir jautrumo. Didžiuokimės tuo, ką turime!
Autorius: skaitytoja Indrė
