Važiuodama pro šalį sustojau kapinaitėse, norėjau pasimelsti prie jo kapo. Ilgus metus klausiau jo dainų, buvau ne viename koncerte, Donatas tikrai buvo išskirtinio talento žmogus.
„Skaudu ir gaila“
Labai skaudu ir gaila, kad jis toks jaunas iškeliavo anapilin, dar tiek gyvenimo buvo priešaky... Bet net ašaros susikaupė akyse, kai nuėjau prie jo kapo.
Žvakių net nesuskaičiavau, bet jų buvo ne viena dešimtis. Tai – puikus įrodymas, kad nors jo nebėra, tokie žmonės ir jų kūryba nebūna pamiršti.
Tikiu, per Vėlines ne vieno iškilaus žmogaus kapas nušvito žvakių jūra. Svarbiausia, nepamirškime tų, kurie mums svarbūs, net jei tai ne šeimos nariai ar artimi draugai.
Ar žvakės liepsnele, ar malda prisiminkime juos, nes išėjusieji gyvi tol, kol yra gyvųjų širdyse ir atmintyje. Nepamirškime to.
Autorius: skaitytoja Danguolė
