Amsterdamo mokyklos muziejuje įsikūrusi baldų kolekcija ne tik traukia kiekvieno lankytojo žvilgsnį, bet ir kviečia permąstyti dizaino ir architektūros jungtis.
Idėją įgyvendino per pusantrų metų
Kūrybinis procesas nuo idėjos iki galutinio virtuvės baldų komplekto, Tado žodžiais, truko apie pusantrų metų. Pasak jo, viskas prasidėjo nuo eskizavimo ir projektavimo, o kadangi virtuvėje jau buvo atlikti remonto darbai, įskaitant kanalizacijos, elektros instaliacijos ir vandentiekio įrengimą, jam teko prisitaikyti prie esamų taškų.
Nors tai, jo teigimu, apsunkino užduotį, nes reikėjo, kad baldai tiksliai atitiktų esamą išdėstymą, pagrindinis iššūkis, anot kūrėjo, buvo išlaikyti tvarumo principus ir nekurti baldų iš naujų medžiagų, o tik iš perdirbtos medienos.
„Mūsų tikslas buvo perdirbti medieną iš nebenaudojamų baldų – detalių, kurios buvo prarastos, sulūžusios ar taip sugadintos, kad restauruoti jas būtų buvę neįmanoma. Kai trūksta kokio fanieros ar plokštės gabalo, negali tiesiog nueiti į statybinių medžiagų parduotuvę ir nusipirkti. Teko iš senų baldų iškrapštyti ir pritaikyti, kas apsunkino darbą, nes visos formos ir dydžiai buvo skirtingi,“ – paaiškina kūrėjas.
Virtuvės baldų konstrukcija buvo sudaryta iš restauruotų baldų fragmentų. Tadas juokiasi, kad pirmiausia sukūrė virtuvės karkasą, restauravo plokštes ir tik tuomet viską surinko. Nors, pasak jo, vizualiai dabar nesimato, kiekviena detalė buvo iš anksto atrestauruota, sulopyta ir suklijuota.
„Padėjo man gaminti kolegos. Mintis, ko gero, buvo mano, bet į pagalbą kviečiausi pažįstamus, nes procesas truko ilgiau, o norėjosi jį kuo greičiau realizuoti“, – prisimena Tadas.
Vyro teigimu, tai ketvirtasis virtuvės komplektas, kurį jis pagamino iš perdirbtos medienos. Pirmąjį galima rasti „Art Deco“ muziejuje Kaune.
„Kad žmonėms būtų lengviau įsivaizduoti, man patinka paminėti Vaido Baumilos dainos „Apžavai“ vaizdo klipą, kuris buvo filmuotas muziejuje. Didelė dalis scenų nufilmuota virtuvėje, ir tame klipe galima pamatyti įamžintą mano pačią pirmą virtuvę,“ – pasakoja kūrėjas ir priduria, kad negamina virtuvės komplektų žmonėms, kurių prioritetas nėra tvarumas.
Atskleidė, su kokiais iššūkiais susidūrė
Vienas pagrindinių iššūkių, kuriuos Tadas patyrė, pritaikydamas senus baldus, buvo medžiagų paieška ir jų restauravimas.
„Visos medžiagos yra iš antrinio panaudojimo – nuolat seki skelbimus, žiūri baldus, kurie atrodo prasti, ir ieškai tinkamų detalių. Vieną dieną pasirodė skelbimas apie duris, nors nebuvo nurodyta, kad tai Kauno rotušės durys. Nuvažiavęs į vietą sužinojau, kad tai 1970–1980 metų gamybos durys, kurios buvo utilizuotos po rotušės rekonstrukcijos, nes jos nebuvo autentiškos,“ – prisimena baldų kūrėjas.
Pasak jo, iš pradžių planavo naudoti duris laiptams ar palangėms sodyboje, tačiau vėliau nusprendė integruoti jas į virtuvės baldų projektą.
„Durys buvo išardytos, ir visa sveika mediena buvo panaudota virtuvės gamybai, pavyzdžiui, stalviršiams,“ – pasakoja jis.
Nemenkas iššūkis vyrui buvo ir tinkamų „donorų“ paieška, nes kartais senas baldas atrodydavo per geras, kad būtų išardytas.
„Nuvažiuoji nusipirkti baldo, jis atrodo senas ir geros būklės, tada gaila jį pjaustyti. Taip prisirinkau baldų, kurių galiausiai nesiryžau panaudoti. Tada ieškai toliau, kol moralė leidžia baldą pjaustyti,“ – juokauja Tadas.
Dėl to, kad baldai buvo surinkti iš skirtingų vietų, baldų kūrėjui kilo ir techninių iššūkių, nes, pasak jo, medžiagos buvo skirtingų matmenų, storio, iš įvairių laikotarpių ir medžiagų, todėl jų visas suvedimas į vieną tašką buvo gan sudėtingas.
„Tai buvo nepažintas stilius, ieškojau visur, internete, kaip geriausiai atspindėti formą ir stilių, kuris derėtų su namo fasadu, nes būtent fasadas padiktavo virtuvės formą. <..> Man labai svarbu išsaugoti baldus ateities kartoms, tačiau kartais jų būklė būna per prasta restauravimui.
Tokius baldus aš kaupiau, nors nežinojau, kur juos panaudosiu, bet dabar atradau jiems vietą,“ – sako Tadas ir priduria, kad tvarumas, vedantis į restauravimą ir gamybą, yra pagrindinis jo principas.
Netiko modernus interjeras
Tadui mintis pritaikyti Amsterdamo kultūros stilių virtuvės baldų dizainui kilo iš poreikio sujungti autentišką architektūrą su šiuolaikiniais poreikiais.
„Klientai kreipėsi į mane, kad suprojektuočiau virtuvę. Jie norėjo kitokio dizaino, nes prieš tai buvo suprojektuota moderniai, tačiau, atsižvelgiant į paties namo istoriją, modernus interjeras tiesiog netiko,“ – pasakoja Tadas.
Pasak jo, architektūros diktuojamos taisyklės leido sukurti unikalią baldų dizaino interpretaciją, atsižvelgiant į pastato amžių ir charakterį.
„Pavyko įkalbėti savininkus, kad galiu pasiūlyti ką nors įdomesnio, pritaikant stilių, kuris labiau atitiktų namo dvasią. Nusprendėme interpretuoti Amsterdamo mokyklos stilių ir pritaikyti jį šiam interjerui,“ – teigia kūrėjas.
Jo teigimu, vienas didžiausių iššūkių buvo derinti stilių su šiuolaikinėmis funkcijomis, nes tais laikais, kai buvo statytas pastatas, nebuvo nei indaplovių, nei kitų modernių prietaisų.
„Kilo noras sukurti dizainą, kuris išlaikytų tą autentišką stilių, bet kartu atitiktų šiuolaikinio žmogaus poreikius – kad būtų patogu ir funkcionalu, bet neprarastų stiliaus vientisumo,“ – atskleidžia vyras.