Nors stuburo trauma prikaustė Aistę prie neįgaliojo vežimėlio, ji neprarado savo ryškumo – atvirkščiai, skausmas ir netektis tapo pradžia naujam keliui. Išgyvenusi sukrėtimą, ji pavirto įkvepiančia asmenybe, kuri šiandien savo humoru ir atvirumu padeda kitiems priimti ne tik šviesius, bet ir skaudžius gyvenimo posūkius.
Tragedijos akimirka: vienas kritimas, kuris pakeitė viską
Aistė pasakoja, kad iki traumos, būdama 25-erių, gyveno itin aktyviai. Ji daug sportavo – žaisdavo krepšinį, bėgiodavo, važinėdavo dviračiu, lankydavo sporto salę. Mėgo iššūkius ir adrenaliną – vis traukė ekstremalūs potyriai, tokie kaip lipimas ant aukšto stogo ar į aukštą medį.
„Man to ekstrymo vis reikėdavo ir norėdavosi, motociklą vairavau“, – prisimena pašnekovė.
Vieną dieną ji sumanė išbandyti pratimą, kurį jau buvo dariusi sporto salėje – atsilenkimus balkone, sėdint ant medinio turėklo ir užsikabinus kojomis.
„Atsisėdus ant turėklo sugalvojau atsilenkti užsikabinus kojomis ir atgal. Darydavau tokius pratimus sporto salėje. Dariau tuos atsilenkimus, per daug atsilenkiau, išsprūdo kojos, nesusilaikiau ir kritau žemyn“, – pasakoja ji.
Pasak Aistės, kritimas nebuvo iš labai aukštai – maždaug iš vieno metro, tačiau ji nusileido tiesiai ant kito plataus medinio turėklo, tiesiai nugara. Smūgis buvo stiprus – lūžo stuburas.
„Iškart nukritus nebejaučiau kojų nuo krūtinės žemyn. Iškart supratau, kas atsitiko, nes buvo aišku, kad jeigu nieko nejaučiu, lūžo stuburas“, – sako mergina.
Aistė buvo skubiai nuvežta į ligoninę ir operuota. Iš pradžių, remiantis rentgeno nuotraukomis, medikai svarstė, kad galbūt stubure įstrigusi nuolauža, kurią pašalinus gali grįžti jutimai.
„Padarius nuotrauką, sakė: „Galbūt nuolauža įstrigus, gal išoperavus ją viskas atsistatys, visi jutimai“, tačiau po operacijos niekas neatsistatė“, – atskleidžia ji.
Paaiškėjo, kad sužalojimas buvo kur kas rimtesnis – pažeistos stuburo smegenys. Po operacijos prasidėjo gijimo procesas, tačiau kojos taip ir neatsigavo. Aistė liko neįgali – nebegalinti vaikščioti.
Grįžimas į gyvenimą: Aistės kelias po traumos
Aistė pasakoja, kad po tragedijos pirmiausia nuvyko į reabilitacijos centrą, kuriame praleido 100 dienų – tam, kad išmoktų savarankiškumo, sustiprėtų ir priprastų prie naujos gyvenimo realybės. Po šio laikotarpio atėjo laikas grįžti namo.
„Reabilitacijos centre viskas atrodė paprasta, nes ten dauguma žmonių buvo tokie kaip aš – su savo traumomis, problemomis, lūžiais. Ten nesi kitoks. Buvo baimė, kaip mane priims visuomenė, nes buvau matomas žmogus, organizuodavau parodas, važinėdavau per renginius“, – atvirauja pašnekovė.
Ji jautėsi tarsi atsidūrusi vietoje, kur visi kiti skiriasi nuo jos – lyg būtų viena tarp daugelio su savo unikaliu likimu. Nors pradžioje buvo nejauku ir neįprasta, Aistė sutelkė visą savo jėgą į norą gyventi pilnavertį gyvenimą ir sugrįžti prie to, kas jai teikia džiaugsmą bei prasmę.
„Man labai padėjo dalyvavimas „Humoro klubo“ atviro mikrofono vakare. Po kelių mėnesių, grįžusi iš reabilitacijos centro, lipau ant scenos prieš daugybę žmonių. Juokavau apie savo negalią, iššūkius ir gyvenimą reabilitacijos centre. Tai buvo tarsi antras lūžis – pamačiau, kad žmonės puikiai mane priima ir reaguoja“, – prisimena ji.
Žmonės labai palaikė Aistę, dėkojo už motyvaciją ir įkvėpimą. Po vieno pasirodymo ant scenos mergina nusviedė visas baimes – suprato, kad net ir būdama neįgaliojo vežimėlyje gali dirbti, būti scenoje, įkvėpti žmones, bendrauti su jais, kurti ryšį ir keisti požiūrį.
„Atsirado daug pasiūlymų iš televizijos, įvairių projektų, jau nebebuvo kur slėptis“, – sako mergina.
Iššūkiai būnant neįgaliojo vežimėlyje
Aistė sako, kad grįžusi iš reabilitacijos centro dar negalėjo visiškai pasirūpinti savimi. Jai buvo sudėtinga perlipti iš neįgaliojo vežimėlio į lovą, atsisėsti, nusiprausti ar apsirengti. Jos kūno judesiai pasikeitė, o dėl stuburo pažeidimo ji pradžioje negalėjo išlaikyti pusiausvyros.
„Reikėjo visko išmokti, nekalbant apie tai, kad reikėjo mokytis kvėpuoti sėdint, nes pirmą mėnesį po traumos aš tik gulėjau ir galėjau pakelti tik galvą. Viskas sutriko, diafragmos raumenys“, – aiškina pašnekovė.
Po traumos pradžioje Aistė galėjo išsėdėti tik apie 20 minučių, nes jai buvo labai sunku ir dažnai pradėdavo trūkti oro.
„Nori čiaudėti, daug įkvepi ir čiaudi. O man nepavykdavo daug įkvėpti, todėl pūsdavau balionus, skatindama kvėpavimą, ir po truputį išmokau taisyklingai kvėpuoti.
Vėliau išmokau apsirengti, nusiprausti. Norėjau vairuoti, įlipti į mašiną ir pačiai susipakuoti vežimėlį. Pirmais kartais tai užtrukdavo apie 20 minučių, būdavo, kad ir iškrisdavau“, – pasakoja ji.
Tačiau po pusantrų metų Aistė jau galėjo įlipti į automobilį per minutę – laikas sumažėjo nuo 20 minučių iki vienos.
„Daug iššūkių kildavo, kai reikėdavo kažką pasiimti ar pasiekti. Viską reikėjo išmokti iš naujo. O dabar iššūkiai – nepritaikytos erdvės, laiptai, nelygus grindinys, bordiūrai. Reikėjo mokytis neišvirsti ant nelygaus kelio“, – pažymi pašnekovė.
Atskleidė, kaip šiuo metu gyvena
Aistė šiuo metu gyvena laimingai – dirba, ilsisi, sportuoja. Ji pradėjo žaisti neįgaliųjų vežimėlių rankinį ir ruošiasi Europos čempionatui.
„Gyvenu aktyvų ir visavertį gyvenimą, nors jaučiu fizinį skausmą ir nuovargį. Ne visur pavyksta patekti, būna nusivylimo dėl infrastruktūros ar žmonių požiūrio, nes ne viskas pritaikyta neįgaliesiems.
Kartais jautiesi nelaukiamas, tačiau situacija gerėja, atsiranda vis daugiau sporto šakų“, – priduria ji.
Aistė pasakoja, kad skausmą jaučia nuolat – skauda šonkaulius, nugarą, tačiau prie to yra pripratusi ir skausmas jos per daug neriboja.
„Jeigu neteisingai pasportuoju arba perpučia vėjas, skausmas sustiprėja, pradeda gelti, durti. <...> Dabar visas krūvis tenka rankoms ir pečiams, kartais net skauda pečius, maudžia, bet tai praeina – nueinu į masažus, kurie atpalaiduoja nugarą“, – aiškina mergina.
Siunčia patarimą
Aistė pabrėžia, kad svarbu neįsijausti į aukos vaidmenį – tai yra geriausia pagalba sau.
„Reikia nesijausti, kad esu nuskriaustas gyvenimo aplinkybių. Reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir laimę bei suprasti, kad pasikeitusios aplinkybės neuždaro kelių į visavertį gyvenimą“, – sako pašnekovė.
Net kai būna sunku, svarbu nepasiduoti ir orientuotis į tai, ko nori bei sieki:
„Neseniai gerą citatą skaičiau: „Paukštis nebijo, kad nulūš šaka, ant kurios jis sėdi, nes jis pasitiki savo sparnais“.
Gyvenime, jei pasitiki savo jėgomis, nesvarbu, kas atsitiks – tu pasikliauji vidine savo jėga ir viskas atrodo paprasčiau“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
