Idėja kiekvieną ketvirtadienį keliauti į Katedros aikštę kilo pamačius, kokia susiskaldžiusi yra visuomenė lygių žmogaus teisių atžvilgiu. Žmonių nesutarimai socialiniuose tinkluose ir nemalonūs komentarai pastūmėjo imtis veiksmų ir taip išreikšti palaikymą LGBT bendruomenei.
„Supratau, kad gyvenu socialiniame burbule, kuris yra labai tolerantiškas, atviras. Didžioji dalis mane supančių žmonių yra menininkai, o jie dažniausiai yra labai atviri ir tolerantiški, linkę į diskusijas ir pokalbius, o ne riksmus ir kaltinimus.
Man atrodė, kad taip gyvenam visa Lietuva, bet aš gyvenau kažkokiame pasakų pasaulėlyje, nes teko kelis kartus netyčia nueiti į komentarų sekcijas ir man pasidarė baisu. Aš pradėjau nerti į šitą straipsnių jūrą, komentarus ir supratau, kad iš tikrųjų situacija mūsų visuomenėje yra tragiška ir kažkaip reikia išreikšti solidarumą, palaikymą ir kažkaip užmegzti dialogą, o ne kaltinimais ir riksmais vieniems su kitais kovoti“, – apie idėją pasakojo pašnekovė.
Tikslas – lygios teisės mylėti
G. Grinevičiūtė teigia, jog kylant įvairiems nesutarimams, svarbiausia – argumentuota diskusija. Tačiau argumentų moteris pasigęsta, mat kovojama mėtantis nuomonėmis, o ne logiškais pasisakymais, todėl vienas iniciatyvos tikslų – priversti visuomenę kalbėtis, o ne pyktis.
„Galvoju, kaip gali būti vykdomi pokyčiai. Labai nesinori kiršinti visuomenės, bet norėtųsi megzti dialogą, sąmoningą pokalbį. Dažnai net negirdžiu argumentų opozicijoje, kurie būtų adekvatūs, kurie paaiškintų, kodėl iš tikrųjų nenorima suteikti teisės homoseksualiems asmenims įteisinti partnerystę.
Aš negirdėjau nei vieno argumento, kuris būtų logiškas ar pagrįstas. Dažniausiai tai būna kažkokie skiedalai, tiesiog nesąmonės. Norisi ieškoti būdų rasti pokalbį“, – kalbėjo G. Grinevičiūtė.
Tačiau pagrindinis tylios dainos tikslas – išreikšti palaikymą žmonėms, kurių meilė daugeliui nepriimtina: „Tyli daina yra už lygias teises žmonėms – už meilę, už tai, kad visi žmonės turėtų lygias teises mylėti ir reikšti savo meilę.“
Šokio atlikėja pabrėžia, jog tai nėra protestas, o daugiau bandymas kalbėtis – apie lygias žmogaus teises ir meilę, o tylios dainos idėja pasirinkta neatsitiktinai. Tai – G. Grinevičiūtei pažįstamas ir artimas būdas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į šių dienų problemas.
„Norėčiau pabrėžti, kad tyli daina nėra protestas, nėra kova. Mes nekovojam ir neprotestuojam, o išreiškiam solidarumą ir palaikymą. Ši idėja tylios dainos, aš ją pasirinkau dėl to, kad nebūtina rėkti, nebūtina šaukti, nebūtina kaltinti ir aktyviai, garsiai rėkti.
Galima labai gražiai solidarizuotis ir galima labai tyliai, bet atsakingai ir jautriai pažvelgti į problemas, sutelkti bendras jėgas ir eiti bendro tikslo link – link žmogaus teisių visiems, o ne tik kažkokioms grupėms. Priemonėmis, kurios mums yra artimos ir atpažįstamos, bandome kalbėti ir megzti dialogą, atkreipti aplinkinių dėmesį į tam tikras bėdas“, – pasakojo pašnekovė.
Taip pat moteris pabrėžia, jog turėtume patobulinti švietimo sistemą – aiškinti, jog visi turi teisę mylėti ir tai yra normalu: „Galvoju, kad labai svarbi yra edukacija ir jau į švietimo pačią sistemą inkorporuoti, papildyti šeimos apibrėžimus, kad nuo mažų dienų žmonės žinotų – gali būti visaip ir visaip yra gerai.“
Tyli daina leidžia parodyti tikrąjį save
Tylios dainos idėją G. Grinevičiūtė pasiskolino iš prancūzų choreografo Džeromo Belio, kuris yra padaręs spektaklį, kuriame skirtingi žmonės klauso skirtingų dainų, šoka, dainuoja ir taip sukuriama atsitiktinė choreografija.
Būtent taip ir atrodo tyli daina Katedros aikštėje – grupelė žmonių susirenka, ausinukuose klauso tos pačios dainos ir šoka, dainuoja, taip išreikšdami palaikymą meilei.
„Kiekvieną ketvirtadienį prieš 12 valandą, pavieniai žmonės susirenka į Katedros aikštę, per saugius atstumus, mes tikrai nesibūriuojame. Žmonės turi dainą telefone ir kai suskamba varpai, atsakingas žmogus iškelia ir nuleidžia ranką ir, rankai nusileidus, visi kartu paleidžia savo įrenginiuose dainą ir per ausinukus klauso, šoka taip, kaip nori ir dainuoja arba niūniuoja, kartais rėkia“, – pasakojo G. Grinevičiūtė.
Moteriai ši idėja ypač patinka – ji parodo kiekvieno žmogaus individualumą, nepaslėpdama jo tikrojo balso. Čia nėra sinchronizuoto judesio, kiekvienas gali save išreikšti taip, kaip moka arba kaip tą dieną žmogui norisi.
„Šita tyli daina, pati jos forma, nesuvienodina dalyvaujančių, o kaip tik palieka kiekvieno balsą – tokį, koks jis yra. Ir kiekvieno galimybė judėti taip, kaip jis nori, ar tiesiog stovėti. Man atrodo tas skirtingumas žmonių, balsų, labai tinka prie visos LGBT bendruomenės idealų ir siekių. ši idėja man asocijuojasi su LGBT bendruomenės balsu, kuris dažnai yra nutildomas, jo nėra iki galo išklausoma“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris neketina pasiduoti – kol tik jėgos leis, ji planuoja kiekvieną savaitę ateiti tyliai dainai, kad ir kiek laiko tai užtruks, tačiau tikisi, kad viena neliks: „Aš norėčiau vykdyti tol, kol bus pasistūmėta bent mažais žingsneliais link lygių teisių žmonėms užtikrinimo ir tai gali labai užtrukti, ir aš tai žinau.
Esu pasiryžusi eiti kiekvieną ketvirtadienį, bet žiūrėsime, tikiuosi viskas bus gerai, nesusirgsime ar dar kitokių nelaimių nenutiks. Tai kol jėgų bus ir kol pokyčių reikės, tol ir vyks. Net jeigu liksiu aš viena, vis tiek eisiu. Bet tikiuosi, kad aš neliksiu viena – būsime bent keliese. Norisi tuo tikėti.“
Susirinkimams dainos parenkamos neatsitiktinai. Tai – kūriniai, kurie vienu ar kitu laiku buvo kovos už lygias teises himnai, rasti muzikiniame žurnale.
„Ieškojau ir galvojau, kokį konceptą sugalvoti, kaip parinkti dainas. Suradau straipsnį „Rolling Stone“ muzikiniame žurnale apie dainų sąrašą, kuriame yra patalpintos visos dainos, susijusios su lygiomis žmogaus teisėmis, LGBT bendruomene, kurios vienu ar kitu metu buvo tarytum himnai bendruomenių. Pagalvojau, kad visai prasminga ir gražu dainuoti dainas, kurios yra būtent tame sąraše. Tai pradėjome nuo sąrašo galo ir dabar kylame aukštyn“, – apie klausomas dainas kalbėjo pašnekovė.
Sulaukia pasipiktinusiųjų skambučių
Be girdimos muzikos šokantys žmonės susilaukia įvairių praeivių reakcijų – vieni fotografuoja, kiti meta nemalonius žvilgsnius, o kai kas visai neatkreipia dėmesio.
„Galbūt, kai pasižiūri iš šono, gali atrodyti juokingai – 20 žmonių ar kiek staiposi, šoka ir dainuoja, bet iš kitos pusės, tai yra džiugus pabuvimas kartu, meilėje, tiesiog bendruomenėje. Kažkas stebi, filmuoja, kažkas nekreipia dėmesio, kažkas praeina, kreivai pasižiūri, kažkas palaiko. Yra įvairių reakcijų, kaip ir į bet kokius vykstančius dalykus visuomenėje“, – pasakojo tylios dainos iniciatorė.
Tačiau G. Grinevičiūtė teigia, jog, kad ir kokių reakcijų susilauktų, to ji tikrai nebijo – jai svarbu atkreipti dėmesį į vyraujančias problemas: „Aišku, kad bus nemalonių reakcijų, bet bijoti to yra beprasmiška, nes tada reikia lindėti namuose, apie nieką nekalbėti, nediskutuoti, niekur neiti ir leisti, kad visus sprendimus už mus priimtų kažkas kitas.“
Tiesa, į šią tylios dainos iniciatyvą reaguoja ne tik praeiviai. Šokėja yra susilaukusi skambučių, kurių metu sulaukia kaltinimų, jog tokiais veiksmais siekia sugriauti esančią tvarką.
„Aš sulaukiau poros skambučių iš nepažįstamų asmenų, abu jie buvo vyrai, kaip supratau iš balso. Vienas prisistatė kaip gyventojas iš Klaipėdos, kitas neprisistatė. Tiesiog pasipylė kaltinimai, kad aš savo blevyzgomis, šitais nesąmoningais ir kvailais veiksmais noriu mūsų krikščionišką visuomenę išvesti iš kelio. Buvo mėtomasi tokiais nepagrįstais kaltinimais.
Vienas iš tų vyrų paklausė manęs, ar aš noriu gyventi tokioje išsigimusioje visuomenėje, tai aš bandžiau užmegzti pokalbį, bet man nepavyko, nes buvo tiesiog neadekvatu, neįmanoma pasikalbėti, tai tiesiog išklausiau tų kaltinimų ir niekas nepasikeitė.“
Modernaus šokio atlikėją tokie skambučiai tik prajuokina ir skambintojų nuomonė jai nerūpi – kaip tik, tokios reakcijos rodo, jog iniciatyva yra reikalinga ir prasminga.
„Man, asmeniškai, yra juokinga, aš nesuprantu, kodėl taip reikia daryti, ką čia bandoma pamokyti, ar jie galvoja, kad šitas skambutis pakeis mano požiūrį arba sustabdys nuo veiksmų, kuriuos darau. Man kitų žmonių nuomonė nelabai rūpi, man rūpi artimųjų nuomonė ir aš ja pasikliauju. O ką kiti galvoja ir sako, tai yra jų reikalas, kol tai nežeidžia mano teisių, neįžeidžia manęs kaip žmogaus, tol gali sakyti, ką nori. Susilaukiau ne vienos nemalonios reakcijos, bet jos tik parodo tokių veiksmų reikalingumą“, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau, nors ir sukeliančios juoką, tokios reakcijos kartu ir baugina. G. Grinevičiūtė teigia, jog LGBT bendruomenės nariai skambučių ir žinučių susilaukia dar dažniau, nei ji, o tai – itin nemaloni patirtis.
„Bet, iš tikrųjų, tas skambinimas šiek tiek baisu yra. Iš kur žmonės ištraukia telefono numerį, kiek reikia įdėti pastangų, kad tai padaryti. Ir aš pagalvoju, kas gali vykti kitiems bendruomenėje esantiems nariams, LGBT teisių aktyvistams, man tiesiog plaukai pasišiaušia, kai aš pagalvoju.
Turbūt jie sulaukia tiek neapykantos kupinų žinučių, skambučių, kad wow. Jeigu esi jautresnis žmogus ar esi praeity nukentėjęs nuo ko nors, tai aš manau, kad tai turėtų būti labai sudėtinga ir traumuojanti patirtis.“
