Į paskutinę kelionę palydėti 15-mečio suplūdo artimieji, pažįstami bei prie paieškos prisidėję savanoriai. Tariant paskutinį „sudie“, į dangų pakilo daugybė baltų helio balionų.
Pasidalijo jautria žinute
Paaugliui amžinojo poilsio atgulus Kairėnų kapinėse, sekmadienio vakarą Mato artimieji ir šeimos nariai pasidalijo jautria žinute:
„Skausmas, liūdesys, neviltis, žemė slystanti iš po kojų, – tai jausmai, aplankantys netekus artimojo. Skaudu, kai Anapilin iškeliauja ligonis ar garbingą amžių nugyvenęs mylimas žmogus, bet dar skaudžiau, kai tai įvyksta netikėtai.
Tuomet, rodos, viską, ką iki tol žinojai, pamiršai. Žinios, kurias kaupei, nes galbūt jų kažkada prireiks, išgaravo akimirksniu, nes niekaip netelpa galvoje, kad Marijos žemę paliko tau brangus žmogus. Žmogus, su kuriuo dar prieš porą savaičių kūrei planus, svajojai apie būsimas Kalėdas ar kitos vasaros atostogas. Bet gyvenimas turi savo planą ir jis, deja, su mumis nesitaria, kada ir ką pasikviesti į Amžinybę.
Lygiai taip pat netikėtai ir be jokio plano atsisveikinti visiems laikams mūsų šeima į Dangaus Karalystę neseniai palydėjo labai mylimą sūnų Matą.
Norime padėkoti visiems žmonėms, kurie padėjo mūsų šeimai išgyventi atsisveikinimo su mylimu sūnumi skausmą. Žinau, kad netekties valanda dabar virs dienomis ir mėnesiais, tačiau viliuosi, kad su Jūsų pagalba taps šiek tiek lengviau...
Netikėtai išėjus sūnui, nuoširdžiai dėkojame už pagalbą organizuojant laidotuves, paramą laidojimo metu-draugams, artimiesiems, kolegoms, mano darbovietei UAB TELE2 ir asmeniškai Petras Masiulis.
Ypatingą padėką reiškiame Raudonojo kryžiaus savanoriams ir Šaulių sąjungai, taip pat didėlė padėka Mykolo tėvams – Ievai Davidonienei ir Mindaugui Davidoniui, kurie labai prisėdėjo prie Mato paieškos.
Didžiausia padėka savanoriams, kurie prisidėjo prie Mato paieškos, siūlė pagalbą, neatlygintinas paiešką lengvinančias priemones, patys ėjo, plaukė, skraidė, kinologui su šunimi Ersa, kuri plaukė ieškoti Mato.
Taip pat dėkojame visiems giminaičiams, klasės draugams, šeimos draugams, kaimynams, pažįstamiems bei geros valios žmonėms už paguodos žodžius ir buvimą šalia šią sunkią valandą.“
Kaip kurti ryšį su vaiku?
Mįslingai dingus 15-mečiui, jo intensyviai ieškota dvi savaites ir sausumoje, ir vandenyje. Vis tik, ši istorija pasėjo baimę paauglius auginančių asmenų tarpe, kaip pasirūpinti ir užtikrinti vaiko saugumą ir sukurti artimą ryšį, kad vaikas išsakytų viską, kas dedasi jo viduje.
Kaip anksčiau naujienų portalui tv3.lt teigė psichologas Edvardas Šidlauskas, ši istorija gali tapti pretekstu kalbėtis su vaikais ne tik apie jų saugumą, bet ir kurti ryšį, kad paaugliai, kad ir kas nutiktų, nebijotų apie tai kalbėti su tėvais.
Psichologas pažymi, kad tokie atvejai nutinka ne tik Lietuvoje – jie fiksuojami visame pasaulyje, todėl natūraliai gali kilti noras kalbėtis apie tai, kad paauglio saugumas tėvams yra prioritetas. Be to, tai puiki proga užvesti pokalbį šia tema.
Pašnekovo teigimu, siekiant, kad vaikas atvirai papasakotų, kaip ir kuo gyvena, su kokiais sunkumais susiduria, pirmas ir svarbiausias žingsnis yra gilinti santykį ir ryšį su vaiku, o jeigu jo nėra – jį pradėti kurti, gerinti.
„Šiuo atveju kalbame apie ryšio buvimą, t. y., kada yra pasitikėjimas tėvais ar globėjais, suaugusiais. Svarbu pradėti nuo moralizavimo, teisimo, pamokymo atsisakymo, ypač su paaugliais tokie dalykai nebeveikia ir galime tiesiog pasakyti: „Jeigu tau kažkada bus sunku, kad ir kokia tai nepatogi tema, visada gali kreiptis ir man papasakoti, aš priimsiu ir pabandysime kartu ieškoti sprendimo“. Toks paskatinimas, manau, galėtų padėti.
Tačiau jeigu nėra vis dėlto šiuo metu pasitikėjimo, yra kažkokios bausmės, konfliktai, vis dėlto pradėčiau nuo to, kad pradėtume megzti ryšį, daugiau laiko skirti jaunuoliui, daugiau būti su juo ar ja drauge. Ryšį kuria buvimas drauge, patiriant teigiamus išgyvenimus“, – kalbėjo E. Šidlauskas.
Jis pataria daugiau laiko skirti vaikams, tačiau tai daryti ne mums, o paaugliui priimtinu būdu. Psichologo teigimu, reikėtų imtis ne tokių veiklų, kurios patinka tėvams, pavyzdžiui, nesiūlyti išeiti į mišką ar pasivažinėti dviračiais, jei jaunuoliui tokia veikla nėra mėgstama.
„Darykime tai, kas patinka dukrai ar sūnui. Gerai, galbūt jis norės pavalgyti nesveiko maisto, bet tai gali kompensuoti tai, kad jūs gerai praleidžiate laiką ir paauglys pasipasakoja apie problemas mokykloje arba su draugais“, – pridūrė pašnekovas.
Psichologas primena, kad ryšys neatsiranda iš karto, akimirksniu, bet jeigu ir yra spragos, svarbu bandyti atgauti ryšį, suprasti, kokie yra jaunuolio interesai, draugai, problemos mokykloje ar kitur.
Žinojimas, kuo gyvena sūnus ar dukra, sukuria sinchronišką santykį, nes to nežinant ir paklausus, kaip jaunuolis jaučiasi, žodžiai nebūtinai atspindi tai, kas dedasi jo viduje. Nežinantiems, kaip prieiti prie vaiko, E. Šidlauskas primena, kad tėvai, suaugusieji pagalbos gali kreiptis į psichologus – jie gali padėti atstatyti, atkurti ryšį su atžala.
Kitas žingsnis – be moralizavimo kartoti vaikui, kad jis, atsidūręs sudėtingoje situacijoje, visada gali pasipasakoti, bus išklausytas ir išgirstas, kartu su tėvais gali ieškoti sprendimo, suaugusiems neužimant teisuolio ar teisėjo pozicijos.
„Kitas variantas, jeigu tėvai nedrįsta, yra pagalbos linijos – galime paskatinti kreiptis į pagalbos internetu ar telefonu tarnybas“, – patarė E. Šidlauskas.
Kalbėkite apie savo jausmus
Vis tik, po tokių sukrečiančių atvejų, kyla nerimas ir dėl paauglio saugumo. Vienas būdų jį užtikrinti – telefone įrašyti programėlę, kuri visada rodytų vaiko buvimo vietą, tačiau psichologas pabrėžia, kad to negalima daryti savivaliaujant.
„Visų pirma, čia raktinis žodis yra pagarba – pagarba jaunam žmogui, kuris jaučiasi kaip ir nebe vaikas, jau lyg ir suaugęs, bet dar ne iki galo žinantis visas ribas. Pagarba jam yra pirmas indikatorius, kad galiu su žmogumi užmegzti kontaktą, kažkiek pasitikėti.
Jeigu mes rodome visažinio poziciją, iš galios pozicijos darome įtaką, spaudimą, kad aš įdiegsiu [sekimo programėlę], nes man taip atrodo geriau – tai nėra teisinga“, – pastebi pašnekovas.
Imantis tokių priemonių, svarbu ne tik kalbėtis su vaiku, bet ir mokėti tinkamai išreikšti savo susirūpinimą. E. Šidlausko teigimu, svarbu turėti aiškius argumentus, kurie nepastato suaugusiojo į visa žinančiojo poziciją, priešingai – būtina kalbėti apie savo jausmus.
Tai – psichologijoje vadinama „aš“ kalba, kuri redukuoja konflikto tikimybę, nesukelia gynybiškos reakcijos, nes kalbėdami apie savo jausmus, nekritikuodami, neaptardami paauglio kaip asmens ribotumų ar trūkumų, atveriame jį dialogui.
„Pirmas žingsnis – išsakyti savo savijautą, kalbėti apie nerimą, nesaugumą, rūpestį ir meilę. Galima pasakyti, kad aš po šio įvykio, kuris nuskambėjo žiniasklaidoje, jaučiu nerimą dėl tavęs ir norėčiau jaustis saugiau, įdiegti programėlę, kad žinočiau, kur tu esi. Galbūt paauglys natūraliai sakys žinoma, aš ir pats jausčiausi saugiau.
Neikime per tai, kad aš tavimi nepasitikiu ir dabar būsi sekamas, o aš jaučiu nerimą, tai mano problema, nes tu man brangus, norėčiau jaustis saugiau ir siūlau tokį variantą – įdiegti programėlę ar kad mes kažkaip kitaip bendrautume, dažniau.
Tai turi būti daroma derybų keliu, turi būti sandoris su paaugliu, jis turi tam pritarti. Jeigu mes nerandame argumentų, jų reikia ieškoti, racionaliai pagrįsti savo poziciją per derybas, kad pasiektume susitarimą. Jeigu tai darysime slapta arba prievarta, tai blogins ryšį, paauglys sužinojęs supyks ir dar daugiau nepasitikės, dar daugiau slapukaus, todėl geriau kalbėti atvirai“, – patarė psichologas.
Atviro ir pagarbaus ryšio svarba
Be to, tokie atvejai yra puikus pretekstas ne tik pakalbėti apie saugumą, bet ir padėti paaugliui suprasti, kad nuo tokių ar panašių situacijų nė vienas nėra apsaugotas, kad pasaulyje tyko įvairios grėsmės.
Vis tik, čia gali kilti iššūkis, kaip paaugliui pasakyti, kad pasaulis nėra toks geras ir ne visi žmonės turi gerų kėslų, kaip vaikas gali manyti, nenusodinant jo jaunatviško optimizmo ir maksimalizmo:
„Paauglį pasakymas, kad pasaulis nėra toks rožinis, kaip tu manai, užgautų, nes jaunas žmogus labai tiki savimi, yra pilnas optimizmo, noras kažką nuveikti gero, paaugliškas idealizmas, maksimalizmas yra puikūs bruožai, tačiau reikia rasti būdą pranešti, jog taip, tu turi potencialą, galbūt vienas apsigintum, bet papildomų saugumo priemonių reikia daugiau ne tau, o man, kad jausčiausi saugiau.
Pasakykime, kad aš tikiu, jog gali ir vienas pasirūpinti savimi, puikiai supranti, su kuo draugauji ir t. t. Nereikia eiti į polemiką, kovą su paaugliu, jo įsitikinimais, idealais, draugais, vertybėmis, o daugiau kalbėti apie savo, kaip tėvų, poreikius, kaip suderinti paauglio ambicijas ir tėvų norą apsaugoti.
Tai yra sunkiausia užduotis, nes labai lengva užgauti, susipykti nuvertinant paauglį, kad jis naivus, nepajėgus. Reikia kalbėti ne apie tai, kad paauglys yra pažeidžiamas, o apie save kaip tėvus, kokie mes jaučiamės pažeidžiami, kaip mums rūpi.“
E. Šidlauskas pabrėžia, kad svarbiausia kurti ne galios, o atvirą ir pagarbų santykį, apnuoginant savo baimes tarsi pakviesti paauglį padėti mums pasijusti saugiau, taip surandant abiem pusėms priimtiną variantą, kaip užtikrinti ir saugumą, ir atvirą tarpusavio ryšį.
1. Kalti tėvai visomis prasmėmis. Nexuj leisti naktimis bastytis
2. Taip bus ir toliau, kol nebus pažabotas laisvas narkatos įsigijimas
