Kai gamta bunda po ilgos žiemos, žmonės nuo senų laikų švenčia naujo gyvenimo pradžią. Etnologė pasakoja, kad lietuviai Velykas visada siejo su gamtos atgimimu ir naujomis viltimis. Taip pat senovės lietuvių pasaulėžiūroje Velykos buvo glaudžiai susijusios su vėlėmis – protėvių dvasiomis.
„Pats Velykų pavadinimas yra sietinas su vėlėmis, yra tikėtina, kad tada vienaip ar kitaip atbunda vėlės, o vėlės senesniais laikais tai yra mūsų protėviai, kurie yra sudievinti pagal Dievo sampratą. Nuo jų prasideda nauji metai“, – pasakoja E. Valentė.
Anot jos, seniau žmonės per Vėles lankydavo mirusiųjų kapus ir surengdavo jiems vaišes – tarp jų ypatingą vietą užimdavo margučiai:
„Anksčiau per Vėles buvo lankomi artimųjų kapai ir kapinėse ta proga būdavo vaišės, kurias mirusiesiems atnešdavo būtent margučiais. Yra sakoma, kad kai pirmas griaustinis pasirodo ir pirmoji perkūnija sugriaudžia, tai tada vyras pasitraukia ir toks vėlių periodas taip ir yra užbaigtas.“
Gamtoje taip pat galima įžvelgti vėlių įtaką. Etnologė sako, kad tos žolės, kurios rudenį numiršta, jos perpūva, o pavasarį iš naujo prisikelia ir visa tai yra vėlių jėgų darbas.
„O dabar žinoma, kad vienas iš seniausių Velykų papročių tai yra margučių dažymas. Senovėje žmonės neturėjo tokio pasninko kaip dabar Gavėnios, todėl, kad pasninkas buvo paprastasis, gamtiškasis, nes visos maisto atsargos daugmaž jau buvo sunaudotos. Iš tikrųjų tai, kas buvo likę, tai buvo ne kažkokie valgiai prabangūs, o tiesiog išgyvenimui, nes tuo metu niekas dar neauga ir ką nors iš gamtos parsinešti buvo neįmanoma.
Po tokio gamtos pasninko paukščių parskridimas, jų kiaušinių sudėjimas buvo didžiulė šventė todėl, kad tai buvo pasisotinimas ir pasimaitinimas, ir naudos, gyvybės atgavimas pavasario metu paukščių dėka. Paukščių kiaušiniai yra margi. Kada yra pradėta spalvinti kiaušinius? Greičiausiai su žemdirbyste, su tuo, kad atsirado vištos, kiemo, naminiai paukščiai. Bet tas raudono kiaušinio nudažymas yra kaip auka žemei“, – teigia E. Valentė.
Margučiai – ne tik dekoracija
Vienas ryškiausių Velykų simbolių – margučiai. Kiekvienais metais šeimos susirenka drauge, ruošia dažus, renka raštus ir marginimo būdus. Tačiau šis ritualas turi kur kas gilesnę prasmę nei vien tik meninė išraiška, pasakoja ekspertė:
„Žinoma, kad margutis yra svarbiausias atributas Velykų metu. Antrą Velykų dieną mūsų protėviai būtiniausiai per Velykas eidavo barškinami barškučiais, dainuodami lalavimo dainas su priedainiu „la-lu-lo“ ir tas būrys, jeigu senais laikais tai būdavo daugiau mūsų laukų apėjimas ir įprasminimas būsimo derliaus, tai dabar yra daugiau apvaikštomi kaimynai bei giminės.
Ir už tą pasveikinimą, lalautojų palinkėjimą jis buvo apdovanojamas irgi ne kuo nors kitu, o margučiais, riešutais, saldainiais. Tikslas čia būdavo visokio gero palinkėjus, ypač, pavyzdžiui, jeigu merginos netekėjusios, kad joms nusišypsotų sėkmė ir jos ištekėtų. Visokeriopos sėkmės ir vaisingumo palinkėjimas Velykų metu yra lalavimas. Kad dabar išlikę, tai labai sunku pasakyti, greičiau tiktai ten, kur yra etnografinės sodybos ir kur yra daugiau žadinama mūsų etniškoji kultūra.“
Etnologė atskleidžia, kad senovėje žmonės labai atidžiai rinkdavosi spalvas ir raštus, nes tikėjo, kad jie turi magiškų galių. Anksčiau, jos teigimu, didžiausia reikšmė buvo raudonai spalvai:
- Jeigu margutis yra numargintas raudona spalva, tai, be jokios abejonės, yra vaisingumas, gyvybė, gyvenimo džiaugsmas, nes tai yra ir kraujo, ir apskritai bet kokios gyvybės spalva;
- Geltona spalva yra saulės, brandžių javų ir turto spalva;
- Žalia – tai yra ir javų, ir bet kokios augmenijos spalva, ir galima sakyti, kad tai yra siejama su gamtos bei augmenijos prabudimu. O taip pat žalia spalva yra ir gerumo simbolis;
- Mėlyna tai yra dangus, kosmoso pasaulis, o taip pat ramybė ir kantrybė, ir, žinoma, protas;
- Ruda, juoda spalvos – tai žemės simboliai, spalvos, tai daugiau reikštų gausų derlių.
„Kita vertus, labai svarbu, kokius mes raštus ant margučių piešiame. Tie raštai yra ir saulutės, ir žvaigždutės, ir spiralės, kryžiukai, žalčiukai, žiedeliai, taip pat eglutės dantukai. Kiekvienas iš tų ženklų turi savo reikšmę. Žinoma, labai svarbus čia ir pasaulio medžio simbolis. Kai mes margutį marginame, galime prisiminti pasaulio sutvėrimą“, – tikina E. Valentė.
Šiandien dažniausiai renkamės estetinį grožį, bet išliko ir kai kurių senųjų marginimo metodų – pavyzdžiui, marginimas vašku ar natūralių dažų naudojimas.
Senovės pasaulio sutvėrimo mitas
Margindami margutį, mes tarsi sutveriame pasaulį – šiandien, kaip ir senovėje. Etnologė prisimena vieną iš senųjų pasaulio sutvėrimo mitų. Anot šio mito, antis mėnulyje padėjo kiaušinį ir ilgai jį perėjo. Tačiau vieną dieną, pajutusi alkį, ji paliko kiaušinį ir išskrido ieškoti maisto.
Kiaušinis nuriedėjo, sudužo – atrodytų, nelaimė. Tačiau iš šios griūties gimė pasaulis: trynys tapo saule, antras trynys – žeme, o baltymas – vandenimi. Kiaušinio lukštas virto dangaus skliautu.
„Ši simbolika persmelkia ir mūsų Velykų tradicijas. Kai dažome margučius, mes tarsi atkuriame pasaulio gimimą – lyg magija, kuria kuriame savo ateinančius metus. Tai nauja pradžia, kurioje spalvomis ir raštais užkoduojame savo likimą. Kaip nudažome, kokius raštus pasirenkame – tokie metai ir laukia mūsų. Šis ritualas yra savotiškas mūsų pačių sukurtas metraštis, mūsų vilčių, tikėjimo ir vidinio pasaulio atspindys“, – tvirtina E. Valentė.
Šioje vietoje svarbu prisiminti ir vieną svarbią figūrą – motiną Mariją. Jei iš vištos kiaušinio išsirita viščiukas, kas gali išsiristi iš mūsų margučio?
Etnologė teigia, jog atsakymą galima rasti Marijos Gimbutienės tyrinėjimuose apie Senosios Europos kultūrą. Ji teigė, kad senovės pasaulis buvo persmelktas deivių garbinimo – moteriškojo prado, gyvybės kūrimo jėgos. Ir margutis, mūsų senovinė tradicija, gali būti laikomas vienu iš šios deivių kultūros reliktų.
Margutis nėra tik dekoruotas kiaušinis – jame slypi paukštės deivės simbolis, senovinis ryšys tarp gamtos, gyvybės ir moteriškosios dievybės, sako specialistė:
„Šiandien mes retai apie tai susimąstome, bet tai, kas glūdi mūsų tradicijose, siekia gilias šaknis. Galima manyti, kad ir angelo simbolis, toks svarbus krikščioniškoje tradicijoje, tam tikra prasme yra susijęs su tuo pačiu vaizdiniu – paukščiu, dangaus ir žemės tarpininku. Paukštis kaip meno, kultūros ir dvasingumo motyvas išliko iki šių dienų, net jei jo pirminė reikšmė dažnai užmirštama.
Margindami kiaušinius, mes nesąmoningai tęsiame senąją pasaulio kūrimo tradiciją – suteikiame spalvas ir formas tam, kas mus lydi visus ateinančius metus.“
Kur šiandieninėse Velykose galime aptikti senąją tradiciją?
Vienas iš pėdsakų slypi trečiojoje Velykų dienoje. Pirmąją Velykų dieną švenčiame namuose su šeima, antrąją lankome gimines, kaimynus, pagerbiame gamtą – laukus, miškus. O trečioji Velykų diena vadinama Ledų diena. Tačiau ši sąvoka gali būti iškreipta – manoma, kad iš tiesų tai galėjo būti deivės Lados diena, pasakoja etnologė:
„Lietuvoje turime Ladakalnį – vieną aukščiausių Aukštaitijos kalvų, ir tikėtina, kad būtent ten kadaise buvo švenčiama deivės Lados šventė. Senovėje tikėta, kad šią dieną negalima arti žemės ar kitaip jos judinti – esą tai gali sukelti gamtos rūstybę, netgi ledo krušą, galinčią sunaikinti derlių. Laikui bėgant, tikėjimas deive Lada transformavosi į „Ledų dieną“, bet iš esmės tai yra senosios Europos reliktas, išlikęs iki šių dienų.“
Margutis – tai ne tik pavasario simbolis, bet ir magiškas pasaulio atvaizdas. Kiekvienas nudažytas ir išmargintas kiaušinis turi dvasią – senovinę galią, kuri, pasak mitų, gali būti siejama net su deivėmis. Todėl, pasak ekspertės, su margučiais buvo atliekami ne tik žaidimai, bet ir ritualai. Ne mažiau svarbus buvo ir kiaušinio lukštas – jei jis simbolizuoja dangų, tai, ką jame išraižome – saulės, žvaigždės, gėlių ar kryžių motyvai – turi reikšmę mūsų gyvenimui.
„Ypač svarbus buvo daugybos simbolis – kryputės, mažieji kryžiukai, primenantys „x“ ženklą. Tikėta, kad jis lemia gausą ir klestėjimą. Taigi net kiaušinio lukštai nebuvo paprastos atliekos – jie buvo laikomi sakraliomis dalimis. Visa tai rodo, kad margučių puošimas buvo daugiau nei tik smagi tradicija – tai buvo ritualas, padedantis užkoduoti sėkmę ateinantiems metams.
Šiandien margučius dažome įvairiai – kai kurie juos kruopščiai margina tradiciniais raštais, o kiti apsiriboja lipdukais ar greitu pamarginimu. Tačiau senovės žmonės tikėjo: kokią reikšmę margučiui suteikiame, tokią galią jis ir turės. Taigi viskas priklauso nuo mūsų pačių – kiek įdėsime tikėjimo, tiek ir sulauksime grąžos“, – tvirtina E. Valentė.
Likusių kiaušinių lukštų neišmesdavo
Po Velykų likę kiaušinių lukštai būdavo kruopščiai panaudojami – dažniausiai sutrupinami ir sulesinami vištoms, rečiau sudeginami ar užkasami žemėje, kad padidintų jos derlingumą.
Etnologė aiškina, kad žemdirbiai tikėjo, kad įterpti į dirvą lukštai padeda atbaidyti kurmius. Be to, seniau buvo įprasta lukštus sumalti ir duoti ligoniui – tikėta, kad jie turi gydomųjų savybių:
„Daugelis Velykų papročių buvo susiję su geru derliumi ir vaisingumu. Svarbūs buvo ir orų stebėjimai – manyta, kad Velykų oras gali nuspėti vasaros derlių. Kai kurie tikėjo, kad parsinešus skruzdėlyną į tvartą, gyvuliai bus vaisingi ir jų padaugės. Šiais laikais tokios tradicijos jau nebepraktikuojamos, tačiau jos atskleidžia senovės žmonių pasaulėžiūrą.
Velykų stalas tradiciškai puošiamas visžaliais augalais – bruknienojais, buksmedžio šakelėmis, simbolizuojančiais gyvybingumą ir pasaulio medį. Buvo manoma, kad žaluma atneša sveikatą ir jėgą visiems metams.
Buvo ir specifinių burtų, pavyzdžiui, kad antis dėtų daug kiaušinių ar lengviau būtų rasti laukinių ančių lizdus, namo kampuose kryžmai berdavo skiedras. Šiandien tokie papročiai atrodo egzotiški, tačiau jie atspindi senųjų bendruomenių tikėjimus.“
Velykų rytą ypatingą reikšmę turėjo apsiprausimas tekančiame vandenyje – geriausia upėje, tekančioje iš rytų. Tikėta, kad toks apsiprausimas užtikrina sveikatą ir jaunystę visiems metams. Vis dėlto po ritualo nebuvo galima šukuoti plaukų – tikėta, kad tai gali sukelti galvos skausmą.
Kai kurios pranašystės buvo susijusios su paukščiais. Jei Velykų rytą ant palangės nutūpdavo paukštis, manyta, kad metai bus turtingi. Paukščiams būdavo barstomi Velykų pyrago trupiniai – ši tradicija siejama su paukštės deivės simbolika.
„Manoma, kad jei gegutė užkukuoja, netekėjusi mergina tais metais gali ištekėti, o ištekėjusioms tai gali lemti šeimos pagausėjimą arba kitokį materialinį turtą“, – dalinasi mintimis E. Valentė.
Velykų dieną išgirsti genį kalant laikyta geru ženklu – tai reiškė sėkmę ir jaukius namus. Taip pat tikėta, kad išmaldos davimas elgetai tą rytą užtikrina turtingus metus.
Galiausiai svarbus Velykų paprotys – supimasis sūpynėse. Specialistė priduria, jog tikėta, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo daugiau sėkmės sulauksi. Šis veiksmas simbolizavo gyvybinę energiją ir atsinaujinimą, todėl per Velykas sūpynės buvo neatsiejama šventės dalis.
Margučių reikšmė: tada ir dabar
Margutis buvo ne tik Velykų puošmena, bet ir turėjo simbolinę reikšmę. Jį įkasdavo į žemę, tikėdami, kad tai užtikrins gerą derlių. Šiandien margučiai tapo žaidimų dalimi – ridenami, daužomi tikrinant, kuris stipresnis. Tačiau nesvarbu, ar margutis lieka sveikas, ar sudūžta – jo simbolinė prasmė išlieka. Tikėta, kad sudužęs margutis reiškia paukštės deivės globą.
„Velykų margučiai buvo laikomi namuose kaip apsauga nuo perkūnijos ir nelaimių. Juos dėdavo į kertinį namo akmenį arba dovanodavo keliauninkams kaip globos ženklą. Margučio forma ir simbolika atspindi pasaulio visumą – jis turi ir viršų, ir apačią, jungdamas žemiškąjį ir dangiškąjį pradą.
Velykų stalas buvo ypatingas. Pagrindinis ritualas – bendras margučio dalinimasis, primenantis Kūčių duonos laužymą. Tai simbolizavo bendruomeniškumą ir artumą. Vienas svarbiausių patiekalų – Velykų boba, glajumi dengtas pyragas. Jį pirmiausia gaudavo vaikai, kad būtų stiprūs ir sveiki. Jei šeima troško susilaukti vaikų, pyrago gabalėlį skirdavo protėviams kaip auką, tikėdamiesi jų palaimos“, – sako ekspertė.
E. Valentė sako, kad Velykų vaišės būdavo sočios ir įvairios: kumpis, šaltiena, mėsos vyniotiniai, netikras zuikis. Pastarasis siejamas su vokiečių kalbos žodžių sąskambiais – „zuikis“ ir „faršas“ skamba panašiai. Skirtinguose regionuose būta savitų patiekalų: dzūkai gamindavo riebią kopūstienę, žemaičiai kepdavo žąsį.
Be to, paukštės deivė glaudžiai siejasi su Velykomis. Paukščiai nuo seno laikyti svarbiais pranašais: pelėda simbolizavo išmintį, gegutė lemdavo gyvenimo trukmę ir sėkmę, gandras – šeimos pagausėjimą. Pavasarį žmonės nekantriai laukdavo paukščių sugrįžimo, nes tai reiškė gamtos atgimimą ir gausą. Net dabar žmonės vis dar džiaugiasi parskrendančiais paukščiais – matyt, tai sena, giliai įsišaknijusi tradicija.
Ji pasakoja, kad senovėje žmonės rinkdavo kiaušinius, bet atsakingai – palikdavo paukščiams tiek, kiek jiems reikėjo perėti. Įdomu tai, kad paukščiai, negalėdami išmaitinti visų jauniklių, dalį kiaušinių palikdavo pievoje. Surasti tokį kiaušinį buvo laikoma sėkme, o jį suvalgius tikėta įgauti stiprybės.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
