Tačiau visai nesvarbu, ar savo noru iš gyvenimo pasitraukė keli šimtai žmonių, ar vos vienas kitas. Kiekvieną kartą išgirdę, kad kas nors puolė nuo tilto į upę, užsinėrė kilpą ar išgėrė saują kokių nors vaistų, klausiame savęs kodėl jis taip pasielgė. O artimuosius slegia kaltės jausmas, sumišęs su klausimu, ar viską padarėme, kad taip nenutiktų.
Kokie ženklai liudija, kad greta mūsų esančiam žmogui reikia pagalbos ir kur jos ieškoti? Ar tiesa, kad nuolat kalbantis apie pasitraukimą iš gyvenimo, to nepadarys, o tas, kuris atsisveikinimo akimirkai renkasi viešą vietą, tarsi sako: „pastebėkite mane ir sutrukdykite“? Apie tai balsas.lt žurnalistai kalbėjosi su psichologais emocinės pagalbos specialistais.
„Ir taip, ir ne, – paklaustas, ar žmogui, ketinančiam atsisveikinti su gyvenimu, visada galime padėti, sako vienos iš emocinės paramos tarnybų „Jaunimo linija“ vadovas psichologas Paulius Skruibis. – Taip, nes yra tam tikri savižudybės rizikos ženklai, ir jeigu juos žinai, gali pastebėti ir tinkamai reaguoti.
Ne, nes net žinodami, kaip atpažinti šiuos ženklus, ne visada galime padėti. Sprendimą vis tiek priima pats žmogus, bet kiekvienas žmogus yra kitoks. Yra tokių, kurie labai slepia savo ketinimus ir niekas apie tai net neįtaria. Todėl kartais nei artimieji, nei patys geriausi specialistai negali padėti“.
Pasak P. Skruibio, pats akivaizdžiausias požymis, kad artimieji jau turėtų susirūpinti ir ieškoti pagalbos, yra kalbos apie savižudybę ir ypač bandymas tai padaryti.
„Yra nemaža tikimybė, kad kartą bandęs nusižudyti žmogus, bandys tai daryti dar kartą, bet ir tokiam žmogui galima padėti. Gera žinia tai, kad didžioji dalis žmonių po pirmo nesėkmingo bandymo daugiau jo nekartoja.
Tačiau jei lygintume kartą jau mėginusius nusižudyti ir nė karto to nedariusius, rizika, kad pakels prieš save ranką aukštesnė yra tarp tų, kurie jau bandė žudytis“, – aiškina P. Skruibis. Psichologas paneigia paplitusią nuomonę, kad tas, kuris daug kalba apie ketinimus nusižudyti ar grasina tai padarysiąs, niekada nežengs lemtingo žingsnio.
„Tiesos čia yra tik šiek tiek, ir tik tuo aspektu, kad mes visi apie viską kalbame daugiau, negu padarome. Tikrai nėra tokio dėsningumo, kad tas, kuris kalba, nenusižudys, nes tai, kaip žmogus elgiasi – slepia ar viešina savo ketinimus – priklauso nuo jo būdo. Todėl viena iš didžiausių klaidų, kurias gali padaryti aplinkiniai – nerimtai reaguoti į užuominas ar kalbas apie savižudybę. Ir tyrimai, ir praktika rodo, kad tokio dėsningumo, jog kalbantis apie tai nenusižudys, nėra“, – aiškina P. Skruibis.
„Bet kokiu atveju savižudybė – tai pagalbos šauksmas. Nesvarbu, ar tai žmogus daro tyliai, niekieno nematomas, ar šoka nuo tilto visų akivaizdoje, ar pasirenka kokį nors kitą būdą.
Paprasčiausiai žmogui tuo metu yra be galo sunku, ir taip jis ieško sau pagalbos“, – pritaria Lietuvos emocinės paramos tarnybų asociacijos (LEPTA) prezidentė Martina Bernotė. Jos teigimu, sunku būtų pasakyti, dėl kokių priežasčių vieni apie savo ketinimus atsisveikinti su gyvenimu pasakoja arba sąskaitas su juo suveda viešai, o kiti išeiti iš šio pasauliu nusprendžia tyliai, vienumoje, bet tiek vieni, tiek kiti paprasčiausiai nemato kitos išeities.
„Kodėl vieni žmonės žudosi viešai, o kiti ne, vienareikšmio atsakymo nėra. Bet akivaizdu, kad žmogui be galo sunku ir žudydamasis jis bando ieškoti pagalbos. Žmogus pasirenka savižudybę tada, kai nebemato kitos išeities, – sako M. Bernotė ir priduria: Žmonės, galvojantys apie savižudybę, iš tikrųjų nenori mirti. Jie nori nekentėti, nori, kad jų neslėgtų tos kankinančios problemos, sunkumai, rūpesčiai – neskaudėtų taip, kaip dabar skauda.
Tai ir yra esmė.“ Todėl į kiekvieną grasinimą, teigia ji, reikia reaguoti rimtai, nes tai yra signalas, kad žmogui blogai, ir nežinia, kada gali būti peržengta riba. Visuomenėje gana paplitusią nuomonę, kad bandantys viešai suvesti sąskaitas su gyvenimu, tokį būdą renkasi sąmoningai ar nesąmoningai tikėdamiesi, jog paskutinę akimirką kas nors suskubs juos išgelbėti ar trokštantys sulaukti dėmesio, paneigia ir P. Skruibis.
„Žmonės yra skirtingi, todėl ir savižudybės būdą pasirenka skirtingą. Vieni yra uždaresni, kitiems norisi daugiau viešumo. Kitas dalykas, išgirdę apie savižudybę, mes nežinome, kokia tuo metu buvo žmogaus būsena. Žinoma, jeigu žmogus žudosi, greičiausiai jis jaučiasi labai prastai. Bet tas „prastai“ gali skirtis. Pavyzdžiui, vienas žmogus jaučiasi labai prislėgtas ir nelaimingas, o kitam – psichozė, sunkus psichikos sutrikimas. Toks žmogus ne visada net suvokia, kur jis yra ir ko jis siekia savo veiksmais. Todėl nežinodami priežasčių neskubėkime daryti išvadų ir juo labiau ieškoti dėsningumų“, – pataria P. Skruibis.
„Deja, aplinkiniai turi labai mažai informacijos, kad galėtų tinkamai reaguoti į jiems siunčiamus signalus. Juo labiau, kad signalai ne visada reiškiami atvira forma ir reikia labai gerai pažinti žmogų, kuriam yra sunku, kad atpažintum tuos signalus. Be to, ne visi savi tie, kurie žudosi, siunčia signalus“, – priduria M. Bernotė.
Portalo balsas.lt kalbintų psichologų teigimu, tie, kurie atsiduria ties riba, ir greta jų esantys artimieji pagalbos gali ieškoti įvairiais būdais.
„Pirmas žingsnis, kurį galėtų žengti žmogus, kuriam labai sunku – skambutis kuriuo nors nemokamu emocinės paramos telefono numeriu, tai gali būti „Jaunimo linija“, „Vilties linija“ ar kuri kita. Kitas žingsnis – kreiptis į psichikos sveikatos specialistą – psichologą arba psichiatrą.
Šiuo metu labiau prieinama psichiatro pagalba, nes kiekvienoje poliklinikoje Psichikos sveikatos centre yra konsultuojantys psichiatrai. Beje, gali kreiptis ne tik pats žmogus, bet ir jo artimieji, norintys pasikonsultuoti, kaip elgtis išgirdus kalbas ar pastebėjus užuominas, kad artimasis galvoja apie savižudybę ar grasina, kad taip padarys“, – sako P. Skruibis.
„Jaunimo linijos“ vadovas psichologas P. Skruibis pataria artimiesiems į pirmą konsultaciją pas specialistą nueiti kartu, nes toks palaikymas taip pat labai padeda.
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
„Jaunimo linija“ - 8 800 28888 Darbo laikas: visą parą Emocinę paramą teikia: savanoriai
„Vaikų linija“ - 116 111 Darbo laikas: 11.00-21.00 kasdien Emocinę paramą teikia: savanoriai „Vilties linija“ - 116 123 Darbo laikas: visą parą Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
„Pagalbos moterims linija“ - 8 800 66366 Darbo laikas: 10.00-21.00 kasdien Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
„Linija doverija“ - 8 800 77277 Darbo laikas: 16.00-20.00 darbo dienomis Emocinę paramą teikia: savanoriai-moksleiviai Parama teikiama rusų kalba. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.
