Aušra Jakubonytė, LRT.lt
Savižudišką veiksmą žmogus atlieka pagautas impulso, todėl, anot psichologų, labai svarbu to impulso metu rasti ausį, kuriai galima išsikalbėti. Tačiau po atviro pokalbio būtina tą žmogų nukreipti į specialistus, kurie padėtų rasti problemų šaknis ir jas išspręsti. „Labai svarbu, kad tas žmogus, su kuriuo pasikalbėjo apie savižudybę, neprisiimtų visos atsakomybės ir nemanytų, kad jis yra vienintelis gelbėtojas. Tai yra nerealu, per didelė atsakomybė“, – tvirtina Krizių įveikimo centro koordinatorė psichologė Donata Michailovaitė ir priduria, kad tiems, kurie išgyveno artimojo savižudybę ar bandymą žudytis, patiems reikalinga pagalba.
Krizių įveikimo centro psichologė Lina Rasimaitė sako, kad Lietuvoje per metus nusižudo apie 1000 žmonių. Maždaug 10 tūkstančių yra labai smarkiai nukentėję nuo savižudybių artimame rate. Jiems taip pat reikalinga emocinė pagalba.
Vilniaus universiteto (VU) docentas dr. Arūnas Germanavičius pabrėžia, kad į kiekvieną užuominą apie savižudybę reikia reaguoti labai rimtai. „Iš epidemiologinių tyrimų žinome, kad pusė žmonių, kurie kalba apie savižudybę, tokių mėginimų nedaro arba daro tik tam, kad gautų dėmesio – tai yra kaip pagalbos šauksmas. Bet yra kita pusė žmonių, kuriems šios mintys yra labai rimtos psichologinės ar net psichiatrinės krizės požymis, todėl į visus pagalbos šauksmus turi būti reaguojama labai rimtai“, – teigia gydytojas psichiatras.
Jis ragina išsiaiškinti, kiek dažnai žmogų vargina mintys apie savižudybę, kokio stiprumo ir konkretumo jos yra, ar yra atsisveikinimo ženklų, pavyzdžiui, žmogus atiduoda skolas, parašo testamentą. „Tai yra labai rimti požymiai. Reikia su tokiu žmogumi nueiti tiesiai pas specialistus“, – pataria A. Germanavičius.
Svarbu nemoralizuoti ir nelyginti su kitais žmonėmis
D. Michailovaitė tikina, kad žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, apie tai aplinkiniams gali pranešti tiesiogiai arba netiesiogiai. Anot jos, galima išgirsti tokias frazes: „aš nieko nenoriu“, „man viskas atsibodo“, „nenoriu rytais atsikelti“. Išgirdus tokius žodžius, reikėtų paklausti tiesiai, ar tas žmogus galvoja apie savižudybę. Psichologė ragina nebijoti paties žodžio „savižudybė“. Pasak D. Michailovaitės, nuoširdus klausimas ir savo rūpesčio parodymas atveria duris pokalbiui.
A. Germanavičius tikina, kad pokalbis apie savižudybę visada yra kultūrinis tabu, nes bet kokioje religijoje savižudybė apskritai yra tabu. „Jei žmogus pradeda kalbėti apie savižudybę, jis jau psichologiškai yra praėjęs tam tikrą slenkstį. Todėl mums, iš pašnekovo pozicijų, dvejoti ir nekalbėti apie tai yra nelabai adekvatu. Nes jeigu žmogus apie tai užsimena, jis rodo, kad nori apie tai kalbėti“, – tvirtina gydytojas psichiatras.
Psichologė L. Rasimaitė pabrėžia, kad dažnai problemų turintys žmonės nenori jų užkrauti aplinkiniams, nes šie nerodo jokios motyvacijos tokią informaciją priimti. Ji priduria, kad žmonės dažnai bijo išgirsti, jog artimas žmogus galvoja apie savižudybę.
„Baimė yra labai normali ir sveika reakcija, jei sulauki žmogaus, kuris sako, kad nori nusižudyti“, – jai antrina D. Michailovaitė.
Krizių įveikimo centro psichologės pabrėžia, kad pokalbis su bandžiusiuoju žudytis neturėtų būti tarsi pamokslas, paskaita ar moralas, negalima lyginti to žmogaus problemų su kitų žmonių nelaimėmis.
„Tas žmogus ir taip žino apie badaujančius Afrikos vaikus, apie vėžiu sergančius žmones ir tai, kad, pagal Bibliją, savižudybė yra nuodėmė. Tačiau, nepaisant to, jis vis tiek galvoja apie savižudybę. Jį viduje kažkas labai graužia. Reikia leisti žmogui tai papasakoti. Tai neišspręs jo problemų, bet palengvins emocinį skaudulį. Bent jau tuo metu tą pūlinį šiek tiek nuleis“, – aiškina L. Rasimaitė.
Negalima tapti vieninteliu žmogaus gelbėtoju
L. Rasimaitė tikina, kad labai svarbu nusižudyti norintį žmogų nukreipti į specialistus, nes atviras pokalbis padeda nusiraminti būtent tuo metu, tačiau žmogų kamavusios problemos niekur nedingsta. Psichologė pabrėžia, kad negalima tapti vieninteliu to žmogaus gelbėtoju. „Žmonės, kurie galvoja apie savižudybę, būna labai sutrikę, daug ko bijo. Dažnai artimieji juos atlydi pas specialistus“, – teigia L. Rasimaitė.
Psichologė atkreipia dėmesį į tokias situacijas, kai žmogus grasina savižudybe tam, kad pasiektų savo tikslų. Ji tvirtina, kad į tokius atvejus reikia reaguoti rimtai ir nukreipti žmogų į psichologą. „Tik tas reagavimas turi būti ne paklusimas žmogaus reikalavimui – pavyzdžiui, vaikinas grasina merginai, kad nusižudys, jei ji su juo nedraugaus. Tai turi būti reagavimas į kalbą apie savižudybę, todėl būtina ieškoti pagalbos“, – aiškina L. Rasimaitė ir priduria, kad iš psichologo toks žmogus galėtų sužinoti, kaip jam siekti savo tikslų gyvenime negrasinant kitiems savo gyvybės atėmimu.
Psichologė D. Michailovaitė teigia, kad kai žmogus planuoja žudytis, jis dažnai tą daro apimtas impulso, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki valandos, todėl būtina tokią akimirką surasti, kam būtų galima išsipasakoti. „Tam ir yra tie emocinės paramos telefonai. Kai žmogus ketina nusižudyti, tai yra sąmonės susiaurėjimas. Atsiranda vadinamasis tunelinis mąstymas. Reikia jį praplėsti. Jei, pavyzdžiui, žmogus kalbėdamas užsimena, jog jis turi kažką padaryti kitą savaitę, mes pradedame kalbėti apie tai, ką jis turi padaryti ateityje. Tai reiškia, kad žmogus išeina iš to tunelio, kur viskas yra blogai“, – aiškina Krizių įveikimo centro koordinatorė.
Mažiau artimi žmonės gali padėti labiau
Krizių įveikimo centro specialistės aiškina, kad neretai žmogus, ketinantis nusižudyti, apie tai praneša ne artimiausiems žmonėms, o mažiau pažįstamiems asmenims ar, pavyzdžiui, bendrosios praktikos gydytojui, nes bijo savo artimųjų reakcijos.
„Kiekvienas iš mūsų esame patyrę, kai būdami vaikai nukritome nuo dviračio, pasakėme mamai, ir ji pradėjo dėl to rėkti. Tai natūralu, nes jai yra baisu, kad aš susižeidžiau. O jei pasakysi, pavyzdžiui, tetai, tai ji paglostys, gebės nuraminti ir užjausti. Kartais tie tolimesni žmonės gali labiau padėti“, – pateikia pavyzdį D. Michailovaitė.
Ji tvirtina, kad nusižudžiusiojo ar bandžiusio žudytis artimieji patys išgyvena krizę ir jiems taip pat labai reikalinga emocinė pagalba. „Artimieji pyksta, nes jie bijo – juk yra labai baisu, kad jie vos neprarado artimo žmogaus. Tie jausmai, kurie kyla, kai tavo artimas žmogus vos nemirė, jie yra labai stiprūs. Išgyvenusiesiems artimojo savižudybę reikalinga pagalba“, – LRT.lt sakė pašnekovė. Gydytojas psichiatras A. Germanavičius jai pritaria ir pabrėžia, kad tie žmonės, kurie matė savižudybę ar išgyveno artimo žmogaus savižudybę, gali susirgti psichikos sutrikimais, jiems gali išsivystyti psichosomatiniai susirgimai.
