Sportininkas šiandien su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais dalinasi prisiminimais apie savo pasiekimus ir džiaugiasi jaunaisiais Lietuvos disko metikais.
Kitais metais sueis 30-metis, kai tapote pirmuoju olimpiniu čempionu nepriklausomoje Lietuvoje. Koks jausmas užplūdo būnant pirmu lietuviu, stovinčiu ant aukščiausios pakylos?
Jausmas buvo labai geras. Tas jausmas buvo toks, kad, visų pirma, įvykdžiau savo pareigą, laimėjau pirmą kartą už Lietuvą. Nes kai stovėdavau laimėjęs už Tarybų Sąjungą, jaučiausi visai kitaip. Iškovojęs auksą jaučiau pasididžiavimą, euforiją, kad įvykdžiau tai, ką norėjau ir atnešiau tą medalį Lietuvai – nes už Lietuvą mes kovojom. Ta akimirka pasiliko visam gyvenimui – ir širdyje, ir galvoje.
Jautėte, kad medalis kitoks, nei iškovotas Tarybinei Lietuvai?
Kitoks, aišku. Ir ta prasme, kad aš olimpiniu čempionu tapau, ko prie sovietų padaryti nepavyko. Ir už Lietuvą tas medalis buvo, tai dar dviguba laimė (šypsosi). Džiaugsmas buvo didžiulis, pirmą kartą olimpinėse žaidynėse tada himną grojo, vėliavą kėlė, tai ten išvis jausmas buvo neišpasakytas.
Ar jautėtės įvertintas po šių pasiekimų?
Taip. Ir spauda kvietė visur, ir į Vyriausybę ėjau į susitikimus, visur buvau kviečiamas. Aišku, prisimenu tokį įvykį, mažą dalykėlį – vaikučiai tam name, kuriame gyvenau, atnešdavo man visokius žaisliukus, visokias gėlytes. Tada aš jau buvau pasimetęs, sujaudintas iki ašarų beveik.
Man vis nešdavo, žinote, tuos „Mars“ šokoladėlius, vis nešdavo ir nešdavo. Na čia jau buvo tiesiog pasaka, toks, atrodo, dalykas visai smulkmenėlė, bet iš tikrųjų, mane už širdies griebė tie maži vaikai, kad mane taip vertina. Tai iš tiesų jausmas buvo be galo geras.
Ką Jums reiškia būti pirmojo aukso Nepriklausomoje Lietuvoje laimėtoju olimpinėse žaidynėse?
Pirmiausia, reiškia tai, kad aš esu jau tas pirmasis, kad esu čempionas. Aišku, aš neturiu tų kažkokių garbės troškimų didelių, nes garbė ateina ir praeina. Bet aš tiesiog žinau, kad esu pirmasis istorijoje toks žmogus, atsistojęs ant aukščiausios pakylos jau nepriklausomoje šalyje. Nes ateina juk dabar jaunesni žmonės, kurie netgi geresni už mus – jie gali toliau mesti diską, jie turi savo laimėjimus.
Tuo metu, 90-aisiais, buvo mano metas ir aš buvau vienas stipriausių disko metikų tuomet pasaulyje. Tai buvo mano, kadangi buvau daugelio varžybų nugalėtojas. Pasigirti, kad už savo šalį laimėjai medalį tikrai nepaprasta, o dar kad aš pirmasis istorijoje... Man išvis nieko geriau negalėjo būti.
Kokie pojūčiai užplūsta matant, kad jaunesni sportininkai dabar sumuša Jūsų paties ir kitų disko metikų rekordus?
Na, čia jau nieko nepadarysi, jaunimas eina pirmyn – čia jau toks gyvenimo dėsnis. Pasensti – išeini, ateina jauni – jie pasensta, kiti ateina. Aš į tai labai ramiai žiūriu. Gal ir buvo vienas toks momentas, kai aš kitaip į visa tai žiūrėjau. Kiekvienas sportininkas turi savigarbą – norą nugalėti, norą būti pirmam. Dabar jau mano ta savigarba, tas jausmas ir noras šiek tiek išblėso. Stengiuosi, tikrai stengiuosi išlaikyti, kuo ilgiau įmanoma save. Gyveni tol, kol kovoji.
Kokių dabar aistrų, užsiėmimų turite? Kaip suprantu, dabar treniruotes vedate?
Taip, treniruotės yra, manau, vienas iš tokių dalykų, kuriuose aš kažką tikrai žinau. Nežinau idealiai, bet kiek žinau, tiek stengiuosi perduoti tokiems vaikinams, kurie nori sportuoti. Malonu, nes kai ateina žmogus ir matau, kad jisai nori ir atiduoda save sportui, dega net, tai ir pats tada užsidegi, ir norisi jam padėti, kad jis išmoktų mesti diską, rutulį stumti. Na išvis, stengiesi ugdyti jį kaip žmogų kažkiek. Nes ir mano treneriai ugdė mane ne tik kaip sportininką, bet kaip ir žmogų.
Sako taip: sportininkas neturi būti blogas, nes tada ir žmogus nekoks. Jei ir žmogus geras, tai ir sportininkas geras – ne visada taip būna, bet taip jau yra. Stengiesi atiduoti tai, ką tu jau ir taip moki. O aistros mano tai krepšinis, dabar turiu naują aistrą – lauko tenisą, kiek įmanoma daugiau žaisti stengiuosi. Tenisas padeda palaikyti sportinę formą, kūną. Nes sportininko širdis didžiulė, reikalauja pastovaus krūvio. Reikia daryti kažką pačiam. Nereikia užmigt ir sėdėti alų siurbčiojant prie televizoriaus, nes čia jau būtų visiškas sužlugimas.
Kaip iš esmės pasikeitė treniruotės nuo 90-ųjų, kai buvote olimpinis čempionas?
Manau, kad pirmiausia, metodikos paįvairėjo, technikos, mokymo metodai pasikeitė. Dabar atėjo tokia karta, kurioje žmonės, tikriausiai interneto pagalba, turi žymiai daugiau žinių. Prie paprastų treniruočių jie prideda ir savo žinias. Mes to greičio neturėjome, tai mes, kaip čia sakoma, savo sultyse pastoviai virdavome.
O jie dabar tą informaciją gauna per minutes. Ir ta metodika dabar taip ištobulėjo, kad dabar jauni žmonės pradėjo mėtyti diską taip, kaip beveik trisdešimtmečiai. Kokius rekordus mes galėdavome pasiekti būdami tik 25-27 metų, dabar jauni žmonės juos pasiekia 18-20 metų.
Tai progresas greitesnis?
Manau, kad yra progresas ir man toks jausmas, kad jaunimas dabar gimsta kitoks – jis greičiau bręsta ir psichiškai, ir fiziškai. Pagreitėjo tie procesai iš tikrųjų. Metodika, aišku, irgi pagerėjo, bet manau, kad viskas dabar eina į kokybę. Mes viską darėm tik kaip daugiau, kaip daugiau ir daugiau. Dabar viskas daroma dėl kokybės – viskas minimaliai, bet kokybiškai. Tas pasiteisina, nes jauni žmonės yra imlūs ir greičiau sugeba visą informaciją priimti. Bet dabar toks jausmas, kad dešimt metų praeis, ir dar kažkas naujo vėl atsiras (juokiasi).
Sporto pasaulį vis sukrečia įvairūs skandalai, ypač dėl dopingo naudojimo. Kaip į juos reaguojate? Ar čia kažkas pagedę sportininkų bendruomenėje, ar tiesiog jie turi per daug galimybių?
Galimybės yra vienodos visiems. Kiek žmogus gali, tiek jis padaro. O dėl tų skandalų yra viena problema, kad sportas nėra atskiras dalykas. Va, kaip senovės Graikijoje buvo. Jei olimpiada artėja, nutraukiami visi karai, visi kivirčai. Na, aš galbūt žiūriu kiek naiviai, bet manau, kad taip turėtų būti. Daryti įrankio iš sporto negalima.
Tada sportas virsta nebe sportu, o pergalėse pradedama ieškoti šalutinių dalykų, kurių ieškoti nereiktų. Aš, aišku nuo to dabar tikrai atitrūkęs, bet nemanau, kad dabar daug sportininkų naudoja dopingą, nes tikrinimo sistema labai sugriežtėjusi. Nes jei sugauna – tai diskvalifikacija iš karto. Aš manau, kad sportas turėtų būti švarus dalykas, tolesnis nuo politikos.
Ar džiaugiatės dabartiniais lietuvių disko metikų, pavyzdžiui, Andriaus Gudžiaus, pasiekimais?
Kaip nesidžiaugti? Mūsų Lietuvėlė tokia mažytė, o išugdo tiek daug sportininkų šaunių. Ir Andrius tęsia visas tradicijas – ir mano, ir mano trenerio. Aš buvau, mano treneriai, paskui ir Virgilijus Alekna buvo, dabar Andrius Gudžius tęsia visas šio sporto tradicijas. Dabar, kiek suprantu, ateis ir Virgilijaus Aleknos sūnus, kuris labai gerai mėto diską.
Labai tikiuosi, kad tikrai nenutrūks mūsų disko metimo tradicijos tęstinumas. O dėl jaunimo aš turiu džiaugtis, juk tai mūsų pasididžiavimas. Nes mes lietuviai visi. Negalima vienam į kitą žiūrėti ir pavydėti. Ypač mažoje tautoje turi būti tarpusavio palaikymas, kad ir kaip naiviai tai skamba. Kaip kiekvienas širdyje jaučia, tai čia nuo žmogaus priklauso, bet turėtų būti palaikymas. Tai – mūsų pareiga. Tas pats, kai krepšinį žiūrime. Džiaugiamės pergale, nusiviliame, kai pralaimi, bet tikime, kad ateityje vėl nugalės.
Ko palinkėtumėte jauniesiems disko metikams?
Pergalių. Jeigu sportuoji, stengiesi ir nori – tai tik pergalių. Mes galbūt pripratinome jaunus žmones prie pergalių, bet matau, kad jie dabar to ištroškę, akys dega, norisi nugalėti. Kiekvieno sportininko svajonė – olimpinės žaidynės. Todėl linkiu pergalių. Bet reikia nenutrūkti ir nuo tikrovės. Kiekvienas žmogus turi savo galimybes, bet svarbiausia – nenusivilti, kad nebūtų pesimizmo. Na, nepavyko tai nepavyko, bet kitąkart pavyks. Reikia į ateitį žiūrėti šviesiai ir nepasiduoti.
Istorinę dieną švęskite su TV3: kviečiame kartu giedoti „Tautišką giesmę“
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad jau 12 metų iš eilės TV3 žiniasklaidos grupė gali džiaugtis prisidedanti prie visos šalies ir už jos ribų lietuvius vienijančio reiškinio – per Valstybės dieną, liepos 6-ąją, giedamo himno. Ne išimtis ir šie metai, kai lietuviai „Tautišką giesmę“ bus kviečiami giedoti net iš dviejų vietų, o kartu renginio žiūrovų lauks ir įspūdinga programa.
Kiekvienais metais per šventę 21 valandą vakaro giedamas himnas – tradicija, kuri lietuvius išskiria nuo kitų tautų. Esame vieninteliai, kurie tai daro tuo pačiu metu visame pasaulyje.
TV3 pradėta tradicija, kuri siekia 2009-uosius, per šį laiką tapo tautine: liepos 6-ąją himną giedantys žmonės jau turi įprastas šventės vietas ir kompanijas, o „Tautiška giesmė“ su draugais, artimaisiais ar tiesiog bendraminčiais giedama visur – gatvėse, namuose ir net atokiausiuose pasaulio kampeliuose.
Šiais metais himną giedoti lietuviai kviečiami net iš dviejų skirtingų vietų. Svarbiausias renginys, himno giedojimas ir įspūdinga koncertinė programa įvyks Trakų apžvalgos aikštelėje priešais Salos pilį. O tie, kuriems Trakai – ne pakeliui, labai laukiami pasirodyti sostinėje, Vinco Kudirkos aikštėje – tradiciškai čia taip pat nuo 21 val. bus giedamas himnas.
Renginio programoje – sportininkams palaikyti skirta nauja Vido Bareikio daina, SKAMP, Saulius Prūsaitis, pasiilgtų „X faktoriaus“ ir „Didžiojo šou burbulo“ dalyvių pasirodymai bei daugelis kitų visai šaliai žinomų atlikėjų. O įspūdingo renginio vedėjais taps Mindaugas Stasiulis ir Donata Račaitė.
Jautriuose šventiniuose siužetuose – Lietuvai itin nusipelnę žmonės, jų pasakojimai ir pasiekimai. Šiais metais TV3 žiniasklaidos grupė neatsiejama ir nuo Tokijo vasaros olimpinių žaidynių, tad renginio žiūrovai išvys ir jau anksčiau visą šalį garsinusius sportininkus.
Įspūdingas „Tautiškos giesmės giedojimo“ renginys per TV3, TV3 Play ir naujienų portalą tv3.lt – liepos 6-ąją nuo 19.30 val., o himno giedojimas – tradiciškai nuo 21 val.!
