1970 m. vasario 18 d. prof. Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujama chirurgų komanda Vilniuje atliko pirmąją Lietuvoje inksto transplantaciją. Ši data laikoma transplantacijų eros Lietuvoje pradžia. Vėliau, po 4 metų,1974 m. balandžio 25 d. doc. Vytauto Antano Kleizos vadovaujama chirurgų komanda Vilniuje atliko pirmąją inksto transplantaciją iš gyvo donoro, rašoma pranešime spaudai.
„Šios datos mums svarbios dėl to, kad persodintas mirusio ar gyvo donoro inkstas visiškai pakeičia inkstų liga sergančio žmogaus gyvenimą, – sako su transplantuotu inkstu jau penktus metus gyvenanti panevėžietė Gražina Vaičaitienė. – Suprantu, kad dializės procedūros yra neišvengiamos, kai inkstai nebeveikia, tačiau tik jas patyręs žmogus gali suprasti, koks yra gyvenimas, kai nuolatos jautiesi tarsi pririštas prie būtinybės kas antrą dieną vykti į dializės centrą ir ten praleisti po 4 valandas. Norėdamas išgyventi žmogus privalo atlikti šias kraujo valymo procedūras, tačiau inksto transplantacijos laukiame kaip išsigelbėjimo gyventi kokybiškiau ir laisviau“.
Nuo gimimo gyvenimo su vienu inkstu
Moteriai inksto transplantacijos prireikė dėl to, kad nuo gimimo gyveno su vienu inkstu, kuris metams bėgant nustojo funkcionuoti. Dializės palaikė moters gyvybę, tačiau ji su viltim laukė kvietimo į transplantaciją: „Dializės labai išvargina: ir pati procedūra, ir jos dažnis, ir kasdienybė tarp dializių. Maisto ir gėrimų skrupulingas pasirinkimas – nėra lengvas darbas. Su savimi turi nuolat susitarti dėl suvartojamų skysčių (ne daugiau stiklinės per dieną – čia ir su sriuba, ir su vaisiais), ypač tausoti save ir apriboti. Tai nėra lengva“.
Atlikta transplantacija G. Vaičaitienei suteikė viltį gyventi pilnavertiškai ir tuo ji dalinasi su savo likimo broliais ir sesėmis – sergančiais pacientais: „Ne tik fiziškai sunku, kai inkstai nefunkcionuoja. Psichologiškai taip pat nėra lengva. Svarbiausia, kad ir po transplantacijos žmogus būna ypač jautrus – ir operacija vargina, ir faktas, kad savyje nešioji donoro dalelę. Susipina ir dėkingumas, ir džiaugsmas, ir liūdesys, kad kažkas mirė. Su tokiu jausmų antplūdžiu kartais tenka padėti susitvarkyti“.
Žmonės, gyvenantys su transplantuotu inkstu, yra aktyvūs – mokosi, dirba, dalyvauja visuomeninėje veikloje: „Tai pastebime organizuodami vasaros stovyklas ar turistinius žygius, – sako A. Degutytė. – Žinoma, nuo žmogaus priklauso, tačiau dauguma iš jų yra linksmi, mokantys džiaugtis gyvenimu, bendrauti ir bičiuliautis“.
Kasmet atliekama 80–100 inksto transplantacijų.
