Štai ir šį kartą važiuodamas į Plungėje esančią kavinę „Kāp Nomeliūs” nelabai supratau ką šie du žemaitiški žodžiai reiškia.
Apsilankė kavinėje
Į kavinę patekome per pačius dienos pietus. Tad norėdami padaryti kavinės nuotraukas gavome net kiek luktelėti, kol pietaujantys, pavalgę, išsiskirstys.
Iš to kaip stengiasi kavinėje dirbusi padavėja ir jai niekas nesigauna, padariau spėjimą, kad mergina padavėjos darbe skaičiuoja pirmas dienas.
O jau vėliau pavarčius meniu ir sužinojus, kad pagrindinių patiekalų reiktų laukti ilgiau nei dienos pietų patiekalų, nuėjus prie baro tą spėjimą tik pasitvirtinau – iš barmenės sužinojęs, kad mergina darbuojasi pirmą dieną.
Mintyse dar tada pagalvojau, kaip gerai kad manęs niekas neatpažįsta, kitaip rankos padavėjai nešant patiekalus mūsų staleliui būtų drebėjusios dar labiau.
Prie baro barmenės įkalbėtas užsakymą sudariau iš patiekalų, kurie buvo siūlomi tos dienos pietų meniu.
Nors pirminė mintis buvo patiekalus rinktis iš pagrindinio meniu, tos minties teko atsisakyti, nes maisto laukimo laikas būtų ženkliai prailgęs.
Visad užsakydamas maitinimo įstaigose rūgštynių sriubą jaučiu didelę baimę dėl to, ką toje sriuboje rasiu, nes dažniausiai gamindami šią sriubą daugelis maitinimo įstaigų naudoja pigius rūgštynių konservus, kuriuose pagrindinę masę sudaro rūgštynių kotai, kurie valgant sriubą, dėl savo stagarinės tekstūros, kelia šleikštulį.
Šį kartą to baisaus skonio Katinienei valgiusiai šią sriubą patirti neteko – sriuboje puikavosi rūgštynių lapai, o didesniam Katinienės džiaugsmui, sriuboje radome net mėsos.
O aš nepamenu kada valgiau tokią skanią šaltsriubę. Nors tą dieną oras lauke šiluma ir nedžiugino, bet prisiminęs gan šiltas kelias gegužės savaites pagalvojau, kad tokia sriuba puikiai atgaivintų kokią karštą vasaros dieną.
Kai mums atnešė pagrindinius patiekalus, tai Katinienės akyse išvydau baimę, kurios priežastis greičiausiai buvo – milžiniškas karbonadas, gausiai aplietas padažu.
Katinienės balse išgirdau net pykčio gaidelę, kai ji žvilgsniu parodžiusi prie gretimo stalelio valgančią porelę, pas kurių šie kepsniai buvo akivaizdžiai vos ne per pus mažesni, man pašnibždomis tarė,- čia gal jie mums specialiai tokį didelį iškepė?
O tu galvoji jie žino kaip atrodo Riebus katinas, – taip pasakydamas kiek nuraminau Katinienę. O jau vėliau, kai pavalgėme, prie baro išsiaiškinau,kad pasirodo mes užsakėme pilną porciją, o kiti valgė pusines.
Man neįdomu kas sukūrė cepelinų receptą: vokiečiai ar baltarusiai, bet galiu drąsiai teikti, jei tam, kad nustatyti kokios tautos tai tautinis patiekalas būtų surengtos cepelinų virimo varžybos, kuriose nugalėtų skaniausius cepelinus išvirusios šalies atstovai, mes turėtume į šį konkursą siųsti kelias virėjas ir iš šios kavinės.
Ranką prie širdies pridėjęs sakau, kad nepamenu, kada esu valgęs tokių skanių „alkio malšinimo piliulių”.
Su keptais ledais, man prie baro darant užsakymą, gavosi kažkoks nesusikalbėjimas. Aš puikiai pamenu, kad užsakinėjau visų patiekalų po vieną porciją, bet sumokėjau net už dvi porcijas keptų ledų.
Susizgribau jog kažkas ne taip tik suvalgęs cepelinus, analizuodamas čekį, nes buvo keista už ką galėjau tiek daug sumokėti.
Bandymas atšaukti vieną porciją ledų buvo nesėkmingas, nes ledų „kepimo” procesas jau buvo prasidėjęs.
Ne kartą yra tekę valgyti karštų ledų, kurie Lietuvos azijietiškose restoranuose patiekiami taip, lyg vaikas būtų ledus ant pagaliuko pavoliojęs į tešlą ir gruzdintuvėje apkepęs ir patiekęs juos lėkštėje be jokių papuošimų.
Bet tie ledai, kuriuos mums patiekė Plungės kavinėje, buvo ženkliai aukštesnio lygio.
Aišku už ledų kaušelį užkeptą paniruotėje daugeliui kaina pasirodys didoka. Bet tas gražus patiekimas lėkštėse tokias mintis, bent mums, nugynė į antrą planą.
Pirma mintis buvo: kiek reikia „knistis” esant dideliam virtuvės apkrovimui juos gaminant, kad ir ledus iškepti ir dar pilną salę svečių pamaitinti…
Paliko įvertinimą
Reziumuoju. Šią kavinę man rekomendavo ne vienas, o net kelios dešimtys Riebaus katino puslapio skaitytojų, bet į ją nuvažiuoti niekaip nesusiruošdavau dėl keisto, mano galvai, pavadinimo.
O kai po vizito į šią kavinę mano tėvukas paaiškino, ką tie žemaitiški žodžiai reiškia, man belieka tik konstatuoti, jog kavinės pavadinime užkoduota mintis – kaip namie, puikiai įgyvendinta.
Maistas išties gamintas ne tik su meile, bet ir su jo gaminimo procesų išmanymu.
Vertindamas kavinę „Kāp Nomeliūs” 5/5 noriu pasidžiaugti, kad yra maitinimo vietų, kurios dar sugeba ne tik gaminti skanų maistą, bet ir nesigėdija maitinimo įstaigoms suteikti lietuvišką, o šiuo atveju žemaitišką pavadinimą. Tai tik patvirtina mano mintį, kad ne skambus angliškas pavadinimas pritraukia svečius, o maisto kokybė, kuriuo jūs vaišinat atvykusius pas jus žmones.
Video apžvalga
Šaltinis: Riebus katinas, riebuskatinas.lt