Be šios veiklos, šiuo metu moteris taip pat studijuoja Dailės terapijos magistrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir Vilniaus dailės akademijoje bei dirba su vaikais ir suaugusiais.
Apie persileidimą sužinojo per Kalėdas
Monika užaugo ir visą gyvenimą praleido Vilniuje, tačiau šiemet su šeima persikraustė gyventi į kaimelį šalia Anykščių. Su vyru Justu ji susipažino prieš 9 metus, susitikę Vilniaus gatvėje. Jis keliavo žiūrėti krepšinio varžybų, o Monika – į koncertą.
„Tiek aš, tiek jis tuo metu buvo su tarpusavyje pažįstamais žmonėmis, sustojome paklausyti hango – muzikos instrumento. Taip ir susipažinome. Tuo metu dirbau su neįgaliaisiais. Kitą dieną Justas atėjo pas mus savanoriauti. Taip prasidėjo mūsų draugystė, trukusi 3 metus“, – šypsosi Monika.
Po trejų metų draugystės, pora susituokė, o po pirmųjų santuokos metų nusprendė, kad yra pasiruošę susilaukti vaikelio. Kadangi nėštumas buvo labai lauktas, apie jį Monika sužinojo anksti. Tačiau didelį džiaugsmą greitai aptemdė skaudi žinia apie patirtą persileidimą.
„Apie tai, kad vaisius nesivysto paaiškėjo antrą Kalėdų dieną. Tuomet buvo 9 savaitės“, – prisimena moteris.
Dėl nelaimės kaltino save
Pasak Monikos, žinia apie persileidimą atrodė tarsi gyvenimo nuosprendis, nulemiantis, kad ji daugiau niekada nebegalės susilaukti vaikelio. Susitaikyti su netektimi ir išbristi iš skausmo bedugnės jai padėjo vyro, tėvų, draugų ir kolegų palaikymas. O labiausiai ji jaučiasi dėkinga kitoms moterims, kurios pasidalino savo išgyvenimais ir padėjo suprasti, kad ji nekalta dėl įvykusios nelaimės.
„Kalbantis su kitomis moterimis, paaiškėjo, kad persileidimas yra labai dažnas reiškinys. Dabar, rašydama šia tema savo magistrinį darbą, sužinojau, kad net kas 5 nėštumas baigiasi persileidimu. Ir tai neturi nieko bendra su mistika ar likimu. Net 70–90 proc. visų pirmame trimestre įvykstančių persileidimų priežastis – embriono arba chromosomų anomalijos. Kurių, deja, mes negalime nei pataisyti, nei pagydyti. Jos tiesiog atsitinka.
Bet tuo metu aš, kaip ir kitos tai patiriančios moterys, išgyvenau labai įvairų jausmų spektrą: kaltė, abejonės, kad galbūt kažką padariau ne taip, nerimas, gedulas“, – jautriai kalba moteris.
„Turiu 3 vaikus: du žemėje ir vieną – danguje“
Monika nepabijojo pagalbos kreiptis ir pas specialistus: lankė psichoterapiją, o vėliau ir dailės terapiją. Ji neslepia, kad antrojo nėštumo metu jautė nerimą ir baimę vėl prarasti kūdikį, bet noras turėti vaikų buvo stipresnis:
„Buvo daug baimės, nerimo, bet esu tikinti, todėl stengiausi pasitikėti Dievu. Ši patirtis buvo nepaprastai stipri – išmokau nekontroliuoti. Juk nori nenori – ne viskas priklauso nuo manęs.“
Šiuo metu Monika augina trejų metų dukrytę ir pusantrų metų sūnų ir pabrėžia, kad iš viso turi tris vaikučius, tik vienas iš jų – danguje. Ir nors po skaudaus patyrimo, Monika klausė savęs, kodėl Dievas davė tokį išbandymą, kartu su vyru Justu jie niekuomet neapleido tikėjimo ir buvo pakviesti pasidalinti savo tikėjimo liudijimu Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje metu.
„Tiesą pasakius, nelabai norėjome liudyti. Viešai dalintis tokiomis jautriomis temomis nėra malonu ar patogu. Taigi ši patirtis padėjo „nusiasmeninti“. Pasakėme sau, kad einame skleisti žinią, apie tą patį patyrusius žmones, ir galbūt kažkam įkvėpti vilties“, – pasakoja pašnekovė.
„Moterys ligoninėse negauna psichologinės pagalbos“
Monika pabrėžia, kad 2019 m. atlikto tyrimo duomenimis net 95 proc. moterų, patyrusių persileidimą, nesulaukia psichologinės pagalbos ir tik 4 iš 99 moterų, nesulaukusių pagalbos, teigė, kad tokia pagalba joms nebuvo reikalinga. Suvokimas, kad visuomenėje apie tai kalbama per mažai ir moterys nesulaukia deramos pagalbos, paskatino Moniką vesti užsiėmimus persileidimą patyrusioms moterims.
„Viskas prasidėjo nuo mano magistrinio darbo tyrimo temos. Ją besirinkdama, dvejojau tarp keleto variantų, bet, darbo vadovės paskatinta, pasirinkau tyrinėti persileidimo patyrimą. Manau, kad tai visa dar yra stigma. Visuomenė per mažai apie tai kalba.
Vien tas kvailas paraginimas niekam nepasakoti apie nėštumą iki 12 savaitės. Nes kas? Gali įvykti persileidimas? Taip, jie vyksta! Bet žmonėms gėda, baisu apie tai kalbėti. Ir nesuprantu, kodėl. Juk kai palaidoji tėtį ar tą patį šunį, gauni aplinkinių palaikymą, gali sau leisti išgedėti, o kai prarandi vaiką, nesvarbu, kad dar mažytį ir nepanašų į žmogų, turi apsimesti, kad nieko nenutiko.
Ar tai teisinga? Ne. Moterys ligoninėse negauna psichologinės pagalbos, nors turėtų, jos labai reikia. Būtent dėl šios priežasties pradėjau vesti užsiėmimus. Taip pat moterys turėtų žinoti, kad pagalbą gali gauti nuostabioje organizacijoje – Krizinio nėštumo centre“, – sako Monika.
Skausmą išlieja dailės terapijos metodų pagalba
Tad kaipgi vyksta užsiėmimai, panaudojant dailės terapijos metodus? Monika pasakoja, kad užsiėmimų metu stengiamasi apibūdinti ir įsisąmoninti užslėptus jausmus, juos priimti ir saugiai išreikšti popieriuje, molyje ar kitose priemonėse.
„Dailės terapija – tai meno terapijos sritis, integruojanti dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos aspektus. Jos poveikį, patvirtintas daugybės mokslinių tyrimų, ypatingas tuo, kad kurdamas žmogus „ištraukia“ iš savo pasąmonės išgyvenimus, patirtis ir nesąmoningai arba sąmoningai paverčia tai vaizdiniais.
Tai padeda pažvelgti į probleminę situaciją iš kitos perspektyvos, susidėlioti prioritetus, suprasti, ko norisi iš tikrųjų ir kaip gyventi savo, o ne kitų ar aplinkybių primestą gyvenimą. Užsiėmimų metu dailės terapijos metodų pagalba mes atpažįstame, išveikiame savo sunkius jausmus, ieškome būdų, kaip įprasminti šį patyrimą, atrasti jam vietą savo gyvenime, stengiamės surasti kitokį požiūrį į netektį, atsisveikiname su vaikeliu, duodame jam vardą, tyrinėjame santykį su savimi, kitais.
Užsiėmimų metu moterys gauna paramą, palaikymą, supratimą, išgyvena bendrystę. To labai trūksta išgyvenant netektį“, – pasakoja Monika.
Monika sako pati įsitikinusi dailės terapijos poveikiu, kadangi išbandė tai sunkiausiu jai gyvenimo metu. Anot jos, dailės terapijos metodai ypač naudingi moterims, patyrusioms persileidimą, nes padeda atgauti prarastą ryšį su savimi ir savo kūnu:
„Moterys, patyrusios persileidimą, išgyvena savęs praradimo jausmą, dažnai jos nebejaučia ryšio su savo kūnu, todėl vizualinė, kinestetinė stimuliacija, matant įvairias spalvas, klijuojant, piešiant, liečiant skirtingas tekstūras padeda pajausti ir savo kūną. Taip pat kūryba yra būdas užpildyti vidinę tuštumą, izoliaciją, vienišumą.“
Sulaukia daug padėkų ir palaikymo
Pašnekovė džiaugiasi, kad jos užsiėmimus lankančios moterys, net ir tos, kurios persileidimą patyrė prieš keletą metų, jaučia palengvėjimą. Iš jų išgirstos padėkos skatina Moniką nesustoti ir toliau organizuoti šią veiklą:
„Dažniausiai moterys įvardina, kad sumažėja skausmas, atsiranda daugiau laisvės, sunkios emocijos po truputį mažėja ir daugėja šviesių. Taip pat moterys kalba apie palengvėjimą, transformaciją. Tos, kurios vaikelio netektį išgyveno seniai, atranda šiam patyrimui vietą, pradeda apie tai kalbėti, nors niekam per tą laiką nebuvo pasakojusios, atranda būdų tai įprasminti.“
Moteris įsitikinusi, kad kiekvienas, patyręs skaudžią netektį, gali sau padėti. Tačiau svarbu neužsidaryti savyje ir leisti sau išgedėti susikaupusius jausmus.
„Svarbu atrasti būdą kaip sau padėti išveikti, išventiliuoti jausmus – kažkam galbūt tai bus sportas, kažkam – rašymas, o kažkam – kūryba ar psichoterapija. Visgi noriu pabrėžti, kad jei jaučiame, kad vieniems yra per sunku, ieškokime pagalbos. Tai nėra gėda ar pralaimėjimas, priešingai – tai stiprybės ir sąmoningumo požymis“, – teigia pašnekovė.
