Santaros gydytojų sąjungos Valdybos narė Aleksandra Ekkert sako, jog nepaisant skaudžių įvykių, itin svarbu nusiraminti, nekelti tarpusavyje mikro konfliktų ir susitelkti.
„Dabar Gavėnios laikas. Šioje situacijoje prisimenu vieno šventojo žodžius. Paklaustas, ką galima valgyti, o ko ne, per Gavėnią, atsakė: „Svarbiausia – nevalgyti vienam kito“. Šiandien stebint įvykius Ukrainoje norisi palinkėti, kad kiekvienas širdyje turėtų taiką. Nuoširdžiai linkiu kiekvienam susimąstyti, ar savo žodžiais ir elgesiu šeimoje, darbe, draugų rate, nekurstome aplink save mikroskopinio karo. Linkiu kiekvienam suprasti ir atsiminti, kad išmanusis telefonas yra visavertis informacinio karo ginklas, o žodis gali žaloti ne blogiau už kulką“, – pranešime spaudai cituojama Aleksandra.
Rusiškų šaknų turinti gydytoja pasakoja, kad už savo požiūrį, suformuotas vertybes, nedarant kompromisų su savo sąžine, turi būti dėkinga tėvams ir seneliams. „Mane visada mokė, jog priimant sprendimus, prioritetą teikčiau ne lengviems, bet teisingiems sprendimams. Nuo vaikystės ėjau į cerkvę, giedojau, meldžiausi, klausiau pasakojimų apie šventųjų gyvenimus. Ieškojau savo egzistencijos įprasminimo. Šiandien mano pozicija tokia: niekas pasaulyje nepateisina žmogaus, gyvūno nužudymo“, – sako A. Ekkert. Gydytoja sako, kad dažnai nusiraminimo ieško muzikoje, knygose.
Medikai irgi bijo
„Apima beviltiškumas, kai įvykius Ukrainoje stebi iš šono. Jautiesi kaltas, kad esi saugus, nes kažkas kitas už tai kovoja, kad tavo žemėje būtų saugu. Ar medikams baisu dėl įvykių Ukrainoje? Žinoma, dirbam patys su savim, kad valdytume savo emocijas, kurios įvairios, kaip ir visų. Atrodo pandemija silpsta, gyvenimas lyg grįžta į įprastas vietas, galime lengviau atsikvėpti, bet… Mūsų panosėje prasideda karas. Atrodo, kažkokia nesąmonė!“ – atvirauja slaugytojas Paulius Razmys.
Kaip tvarkytis su savo emocijomis, ką daryti, su slogiomis mintimis, emocijomis, nerimu? Paulius sako, kad vieno recepto nėra. Kiekvienas, turi atrasti pats, kas jam asmeniškai geriausiai padeda.
„Ne kartą girdėtas patarimas, kad labai padeda fizinis aktyvumas. Tiesa, man tai suveikė visai priešingai. Žaidžiu tinklinį, pandemijai slopstant grįžau į treniruotes, pradėjau ruoštis varžyboms, bet čia žinia kaip iš giedro dangaus – Ukraina užpulta. Varžybose negalėjau susikaupti. Apėmė beviltiškumo jausmas. Tačiau atradau, kas man padeda nusiraminti - savanorystė. Savanoriauju raudonojo kryžiaus rengiamuose pirmos pagalbos kursuose. Taip pat, prisidedu prie įvairių kitų savanoriškų veiklų, kurios remia ukrainiečius“, – dalinasi Paulius.
Viena sudėtinga situaciją keičia kita
Kaip ir prasidėjus pandemijai, taip ir dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, pačios sudėtingiausios - pirmosios savaitės. Visi šiomis dienomis jaučiate stiprų nerimą, daug įvairiausių minčių, stebint įvykius ir suvokiant jų beprasmiškumą”, – sako Santaros gydytojų sąjungos narys, gydytojas reanimatologas Albinas Kalimavičius. Tačiau, nepaisant sudėtingos situacijos, medikai telkia pajėgas pagalbai atvykstantiems į Lietuvą pacientams iš Ukrainos.
Kaip sako A. Kalimavičius, epideminė situacija dėl COVID-19 slopsta. Atrodė, kad po poros mėnesių bus galima lengviau atsikvėpti, bet… „Vėl gavome adrenalino. Kūriau planus, kad pavasarį bus galima atostogauti, gal net pakeliauti. Deja, vieną sudėtingą situaciją keičia kita – karas Ukrainoje“, jausmais dalinasi pandemijos metu priešakinėse linijose dirbęs medikas.
Jo teigimu, natūralu, kad ir medikų bendruomenėje, kaip ir visuomenėje, jaučiamas bruzdesys. „Vieni užsirašo į šaulius, kiti į savanorius, treti patarinėja, kokių vaistų gali prireikti Ukrainai. Kiekvienas nori prisidėti, būti įvykių sūkuryje. Tiesa, jaučiamas ir padidėjęs nerimas bei įtampa“, – sako A. Kalimavičius.
Pasak mediko, prieš dvejus metus, prasidėjus pandemijai, buvo užklupę panašūs jausmai: nežinomybė, nerimas. Visi sekė kiekvieną pasirodančią žinią, kaip ir dabar. „Pradžioje atrodo, kad nieko kito nevyksta, nes visos kalbos, tiek darbe tarp kolegų, tiek šeimos aplinkoje, sukasi tik apie vieną – COVID-19. Dabar – apie karą Ukrainoje. Tačiau, su laiku emocijos prislopsta ir atrodo, kad sugrįžta normalumo jausmas, nors viskas aplink pasikeitę. Apsipranti ir ekstremali situacija atrodo kaip normali“, – sako A. Kalimavičius.
Pacientai gali jaustis ramūs
Medikų bendruomenė imasi iniciatyvos, organizuoja pirmos pagalbos mokymus, gilina žinias, kaip reikėtų elgtis valdant didelius trauminių pacientų srautus. Ruošia infrastruktūrą ligoninių rūsiuose, kad jei prireiktų, darbas gydymo įstaigose nenutrūktų. „Didžiąją dalį iš Ukrainos bėgančių pacientų, sergančių, tarkim, onkologinėmis ligomis, prisiima kolegos lenkai. Tačiau atvyksta jų ir pas mus. Taip pat turime pasiruošti didesniam, nei įprasta pacientų srautui, planuoti savo resursus“, – sako gydytojas.
Maža to, medikų bendruomenė turi būti pasiruošusi ir galimiems netikėtiems veiksmams, ar provokacijoms pasienyje. „Darbo netrūksta, vien Santaros klinikose dirba keli tūkstančiai žmonių medicininio personalo, todėl reikia labai aiškiai iškomunikuoti ką konkrečiu atveju daryti“, – sako gydytojas.
Ar pavyks paskirstyti srautus, kad pagalbą gautų tiek nuo karo nukentėję žmonės iš Ukrainos, tiek ir pacientai iš Lietuvos? „Baimės, kad gydytis pas mus atvykus sergantiems ukrainiečiams, kažkam kitam nebus suteikiama pagalba, neturi jokio pagrindo. Per dvejus pandemijos metus gydymo įstaigos išmoko puikiai atskirti, bei valdyti srautus. Juk pandemijos metu kiekvieną gydymo įstaigą teko padalinti į dvi dalis. Be to, situacija šiuo atveju sąlyginai paprastesnė. Atvykstančių gydytis ukrainiečių srautus žinosim iš anksto, ne kaip COVID-19 atveju, kai nežinai, ir negali net prognozuoti, kiek per naktį bus atvežta pacientų. Todėl šiuo atveju, pacientai gali jaustis ramiau“, – sako A. Kalimavičius.
