„Abu su vyru vis laukėm to gražaus pilvuko, bet pasidžiaugti juo praktiškai neteko“, – savo išgyvenimus prisimena moteris.
Sigitai šis nėštumas buvo pirmas, tad ji visą laiką buvo atsargi, nekilnojo sunkių daiktų, prižiūrėjo savo fizinę būklę. Todėl moteris ne juokais išsigando, kai likus kelioms savaitėms iki gimdymo pajuto stiprų dūrimo skausmą viršutinėje pilvo dalyje.
„Nuskubėjau pas gydytojus, tačiau jie mane nuramino, kad tai nesusiję su vaisiumi ir jam viskas gerai“, – pasakoja Sigita.
Gimusį kūdikį matė vos akimirką
Staiga vieną naktį pašnekovė pajuto, kad jai nubėgo vandenys. Tuo metu vaisiui buvo 25 savaitės, tai yra 6 mėnesiai ir kelios dienos. Nedelsdama ji išvyko į ligoninę su mintis kankinančiu klausimu: kas dabar bus?
„Ligoninėje patikino, kad tokio amžiaus vaisius gali išgyventi be vandenų. Kuo ilgiau jis išbus mamos pilve be infekcijos, tuo bus geriau“, – ją nuraminusius žodžius prisimena Sigita.
Ji liko ligoninėje stebima gydytojų ir jautėsi gerai. Tačiau po kelių parų prasidėjo priešlaikinis gimdymas, kuriam nei mama, nei vaikutis nebuvo pasiruošę.
„Didžiausiam mano siaubui reikėjo atlikti Cezario pjūvį. Gydytojai iškart įspėjo, kad gimęs kūdikis gali neverkti, todėl neturėtume iškart pulti į paniką, nes tai nieko nereiškia. Taip pat pasakė, kad, jei matys, jog viskas daugmaž gerai, prieš išveždami į intensyvios priežiūros skyrių, man jį kelioms sekundėms parodys“, – pasakoja Sigita.
Tų kelių sekundžių pakako, kad mamos širdis suprastų, jog jos sūnui viskas bus gerai.
Vadino mažuoju kovotoju
Mažasis Motiejus gimė sverdamas vos 800 gramų. Jam reikėjo kovoti su keliomis infekcijomis, mokytis kvėpuoti, valgyti.
„Žinojome, kad bus dienų, kai viskas eisis puikiai, ir tada staiga gali būti taip, jog žengsim du žingsnius atgal. Mūsų diena prasidėdavo ir baigdavosi prie Motiejaus inkubatoriaus. Tai truko 3 mėnesius, beveik iki tikrosios dienos, kai jis turėjo gimti“, – atskleidžia moteris.
Motiejaus tėvai visiškai pasitikėjo gydytojais ir mano, kad jų sūnus buvo pačiose geriausiose rankose. Naktimis Sigita su vyru ilsėdavosi savo namuose, nes buvo sutarę, kad, jei Motiejui staiga pablogės, gydytojai paskambins.
„Kas kartą suskambus telefonui, širdis imdavo plakti vis sparčiau. Ačiū Dievui, toks skambutis iš gydytojų buvo vienintelį kartą“, – prisimena pašnekovė.
Kadangi Motiejus laikėsi pakankamai gerai ir buvo stiprus, gydytojai ir tėvai vadino jį mažuoju kovotoju. O jis pateisino šį vardą ir dar labiau sustiprėjęs pagaliau grįžo į tikruosius namus pas jį visa širdimi mylinčius tėvus.
Priėmė kaip gyvenimo siųstą išbandymą
Prisimindama šią patirtį, Sigita nieko nekaltina dėl priešlaikinio gimdymo. Viską, kas vyko, ji su vyru priėmė kaip iššūkį ir stengėsi į galvą neįsileisti neigiamų minčių.
„Labiausiai įstrigo sesers pasakyti žodžiai, kad tokius išbandymus siunčia tik tiems, kas juos gali ištverti. Tai tokio požiūrio ir laikėmės, neleidome sau galvoti, kad kažkas gali būti ne taip“, – tikina moteris.
Ji neslepia, kad buvo sunkių akimirkų, tačiau kiekvieną kartą viduje ieškojo stiprybės ir stengėsi nepasiduoti.
„Buvo dienų, kai tiesiog sėdi, žiūri pro tą mažą langelį, paglostai, o ašaros pačios rieda. Bet tada susiimi ir vėl bandai šypsotis, kad, priglaudus Motiejų prie krūtinės, jis jaustų tik šilumą ir tikėjimą, kad viskas bus gerai. Ir po kurio laiko jau buvo nesvarbu, kiek ten tų laidelių, vamzdelių ir aparatų prijungta. Matėm tik jo šypseną“, – jautriai pasakoja Sigita.
Auga sveikas ir stiprus
Šiandien Motiejus – aktyvus ir žingeidus vaikas, visiškas nenuorama.
„Kartais net juokiamės, kaip jam pavyko pilve išbūti net 6 mėnesius su tokiu aktyvumu“, – šypsodamasi sako Sigita.
Jis netrukus švęs antrąjį gimtadienį, o geriausia dovana turbūt yra ta, kad bent jau kol kas jokių ankstyvo gimimo padarinių nematyti.
S. Gofman visoms šeimoms, kurioms likimas siunčia tokius pat sunkius išbandymus, linki stiprybės ir tikėjimo, kad viskas išsispręs ir bus gerai. Ji neabejoja, kad viltis, begalinė meilė ir rūpestis gali padėti ir kitiems.
