Portalo tv3.lt skaitytojams P. Petreikis papasakojo, kokia diena darbe jam yra sunki, kada kyla pasišlykštėjimas mirusiojo kūnu ir kodėl vėl rinktųsi šią profesiją. Įspėjame, kad kai kurios vyro pasakojamos detalės gali šokiruoti jautresnius skaitytojus.
Kiek laiko dirbate šį darbą?
Šį darbą dirbu nuo 1998 metų. Nuo karjeros pradžios dešimt metų dirbau valstybiniu ekspertu, o dabar dirbu privačiu ekspertu.
Kodėl pasirinkote tokią profesiją?
Tuo metu, kai mokiausi mokykloje, man labiausiai rūpėjo sužinoti, kurioje vietoje galėčiau gauti darbą ir į kokią vietą įstoti mokytis man pakanka turimų balų. Būdamas studentu padirbėjau Kauno klinikų centrinės reanimacijos skyriuje, tai po to nebenorėjau dirbti su gyvais žmonėmis.
Šeimai didelės nuostabos profesijos pasirinkimas nesukėlė
Kaip reagavo artimieji į profesijos pasirinkimą?
Geriausiai sureagavo mama. Nors ji pati dirba ginekologe, tačiau tuo metu pasakė man, kad jau buvo pamiršusi, kad tokia specialybė, kaip teismo medicinos ekspertas, egzistuoja (juokiasi). Žmona taip pat buvo mano grupioke, dabar dirba gydytoja, tad jai irgi nėra nieko neįprasto.
Ar iš pradžių buvo sunku priprasti prie tokio darbo?
Priprasti prie tokio darbo neišeina: arba gali dirbti, arba ne. Po baigimo pas mus buvo rezidentūra, tad jos metu pasirinkau nuvykti į Panevėžio morgą, kuriame sutikau labai gerą, jau amžiuje buvusį ekspertą. Jis mane išmokė. Tuomet supratau, kad man tai įdomu ir patinka.
Kaip atrodo jūsų darbas?
Labai skiriasi darbo diena valstybiniame darbe ir privačiame. Iš esmės, yra trijų rūšių darbas: su gyvais žmonėmis, negyvais žmonėmis ir darbas su medicininiais dokumentais. Darbo su gyvais asmenimis daug kas nemėgsta, nes jis nėra įdomus. Darbas su įprastomis mirtimis ar dokumentais taip pat nėra mėgstamas. Įdomiausia yra atlikti autopsijas. Kartais tenka dirbti su garsiais, politiniais atvejais. Tuomet įdomu.
Kas jums darbe nepatinka?
Kvapai. Labai skiriasi kvapas nuo to kaip žmogus mirė. Jeigu kūnas sudegė, buvo rastas ilgai išbuvęs žemėje ar vandenyje tai kvapai skiriasi. Jeigu jis ilgai buvo vandenyje ar žemėje, tai galima sakyti, kad tai yra lavonas – varškė. Jo yra labai sunkus, specifinis kvapas. O, pavyzdžiui, vasarą žmonės labai greitai pūva. Tai yra pats sunkiausias dalykas.
Kaip tvarkomasi su jūsų minėtais kvapais?
Vienas svarbus mano darbo momentas yra tas, kai jeigu pradėjai darbą, tai turi jį pabaigti. Darbas su kūnu ir nenutrūkstamas. O nosis per penkiolika minučių pripranta prie kvapo ir galima dirbti. Jeigu išeisi parūkyti ir vėl grįši dirbti – vėl reikės iš naujo prisitaikyti prie kvapo. Dėl to darome iškart visą darbą.
Taip pat kiekvieno morgo kvapas yra skirtingas. Kai prie jo pripranti, kvapas atrodo natūralus. Tačiau sunku tuomet, kai reikia važinėti dirbti tarp skirtingų morgų. Reikia laikytis švaros, kai kur naudojami smilkalai.
Morgo darbuotojai dažniausiai rodo mažai emocijų
Kaip tvarkotės su emocijomis?
Kažkiek emocijų būdavo, tačiau į šią specialybę stoja specifiniai žmonės. Jie labai šaltakraujiški, rodo mažai emocijų.
Ar dirbant su negyvais žmonėmis kartais kyla pasišlykštėjimas ar liūdesys?
Pasišlykštėjimo tikrai būna. Kartais matau apsileidusius, utėlių turinčius žmones. Tenka dirbti su benamių kūnais. Tuomet tikrai nesidžiaugiu.
Ką jums reiškia sunki diena darbe?
Yra atvejai, kurių teismo medicinos ekspertai nemėgsta. Mano atveju, tai yra darbas su vaikų kūnais. Kai buvau jaunas ir jau turėjau vaikų, mums į darbą atvežė tokio paties amžiaus vaiką, kokio buvo ir mano atžala. Moralei buvo labai nemalonu atlikti vaikui skrodimą. Mane žeidžia beprasmės vaikų mirtys: dėl nepriežiūros, paskendimų ar kitų nelaimingų atsitikimų.
Sunki diena taip pat būna, kai reikia dirbti su nužudymais, autoįvykiais. Tuomet kiekvieną detalę reikia užrašinėti. Kiekvieną kaulo lūžį, kraujosrūvą, batų dydį. Įvykiai įdomūs, bet labai padaugėja techninio darbo.
Kartais teismai būna nemalonūs, nes mums tenka juose dalyvauti. Būna, kad reikia iš Vilniaus važiuoti į Klaipėdą, tai vargina kelionė. Dabar situacija pagerėjo, nes po pandemijos nemažai teismų vyksta nuotoliniu būdu.
Su kiek kūnų per dieną jūs dirbate?
Kai 2000-aisiais metais pradėjau dirbti, tai jeigu būdavo paprastos mirtys, tai susitvarkydavome su penkiais lavonais. Dabar ekspertai daugiau nei su trimis atvejais per dieną nedirba. Tačiau mums nėra numatytas normatyvas, kiek per dieną autopsijų turime padaryti. Darbo sparta labai priklauso nuo to, kiek yra stalų, kaip greitai dirba techniniai darbuotojai, kurie lavonus susiuva, nuprausia. O po autopsijos reikia atspausdinti įrašus apie atliktas analizes. Buvo laikai, kuomet dirbdavome su svarbiais ar neįprastais atvejais. Tuomet mes diktuodavome, ką rašyti, o ji užrašinėdavo informaciją vietoje.
Jei laiką atsuktų atgal, vėl rinktųsi dirbti morge
Sklando įvairiausių mitų, kad mirusiajam gali sujudėti ranka ar koja. Taip pat kalbama, kad lavonas gali atsisėsti. Ar tai tiesa?
Lavonas gali sujudėti, bet atsisėsti – ne. Kodėl taip yra? Sujudėti gali, nes kai žmogus miršta, tuomet vyksta lavoniniai reiškiniai ir sustingsta raumenys. Maždaug trečią parą po mirties raumenys ima atsipalaiduoti, dėl to gulint karste gali atrodyti, kad sujudėjo kūno ranka ar jis šiek tiek prasižiojo. Tai yra natūralu. Šie dalykai būna tuomet, kai kūnui neatliekamas skrodimas. Pavyzdžiui, jeigu kaime žmogus numiršta, jį greit nuprausia ir aprengia, tai kūnas vėliau sustingsta. O jeigu žmogus yra atvežtas atlikti skrodimą, tai mes lavoną nurengiame, išjudiname jo raumenis, kūnas yra atpalaiduojamas. Dėl to mūsų lavonai nejuda.
Koks atvejis jums buvo pats įdomiausias?
Tikrai yra buvę įdomių atvejų. Savo laiku esu buvęs Vilniaus morgo vedėju. Tuo metu atostogavau, kai diplomatas Vytautas Pociūnas Baltarusijoje pro viešbučio langą iškrito. Pamenu, kad gavau skambutį apie jo mirtį. Po trijų valandų mane jau įsodino į automobilį ir išvežė į Baltarusiją žiūrėti skrodimo.
Taip pat pamenu, kad kai buvau jaunas ir teismo medicinos ekspertu dirbau vos penkis-šešis metus, tai mirė vienas iš Vilniaus saugumo vadų Druskininkų rajone. Tai tuometinis Druskininkų morgo ekspertas, turėdamas trisdešimties metų darbo stažą, atsisakė daryti skrodimą. Tuo metu aš buvau budėjime ir dėl to mane nusivežė daryti autopsijos. Tai buvo neeilinis įvykis.
Dar pamenu, kai Panevėžio karjere buvo rastos bačkos su kūnais, tai tuo metu man jas atvežė į Vilnių. Tada dar pats su „bulgarke“ turėjau nupjauti bačkų dangčius, išpilti turinį ir tuomet tirti kaulus.
Įdomu ir tai, kad teko dalyvauti apžiūroje, kai Kazys Jonaitis rodė, kur paslėpė vieną iš savo aukų. Čia kalbu apie maniaką, kuris įsisodindavo paneles į savo automobilį ir vėliau jas išniekindavo. Tuomet važiavome kartu su prokuroru į įvykio vietą. Tačiau pavyko rasti tik aukos kaulelius, nes minkštieji audiniai jau buvo sunykę.
Jei atsuktumėte laiką atgal, ar rinktumėtės tokią profesiją?
Rinkčiausi, man patinka ir yra įdomu.
Autorius: Liepa Svirskaitė
